Vietoje Saulės juodoji skylė? Skelbiama apie Žemės mirtį. Kas bus tada

Manoma, kad Saulė jau nugyveno maždaug pusę savo gyvenimo trukmės, kurią jai skyrė žvaigždžių evoliucija. Tai reiškia, kad maždaug po 5 milijardų metų mūsų žvaigždė mirs. Taip atsitiks, nes Saulės šerdyje sustos termobranduolinė reakcija, suteikianti jai energijos gyvybei.

Galų gale, praėjus raudonosios milžinės etapui ir žymiai padidėjus dydžiui, mūsų žvaigždė išmes didžiąją dalį savo plazmos ir gravitacijos veikiama susitrauks į labai tankų mažą objektą.

Juodosios skylės laikomos tankiausiais objektais erdvėje, bet ar Saulė pavirs juodąja skyle? Apie tai rašo „Live Science“.

Juodosios skylės yra ne tik tankiausi objektai visatoje, bet ir turi stipriausią gravitaciją. Tai reiškia, kad viskas, kas patenka į juodosios skylės įtakos sferą, bus amžinai jos sugerta. Juodosios skylės atsiranda dėl žvaigždžių mirties, todėl galima daryti prielaidą, kad Saulė bus suspausta į mažą tankų objektą, kuris bus juodoji skylė.

Pasak Xavier Calmet iš Sasekso universiteto, JK, tai klaidinga prielaida. Faktas yra tas, kad Saulė neturi pakankamai masės, kad virstų net žvaigždžių masės juodąja skyle, kuri yra mažiausia mums žinoma juodoji skylė.

Mokslininko teigimu, kad po žvaigždės mirties susidarytų juodoji skylė, šios žvaigždės masė turi būti 20-25 kartus didesnė nei Saulės, o jos šerdies masė turėtų būti 2-3 kartus didesnė už Saulės masę. Tokiu atveju gravitacija ir toliau spaus žvaigždžių likutį, ir ji pavirs juodąja skyle.

Žvaigždės, tokios kaip Saulė, mirdamos pirmiausia tampa raudonosiomis milžinėmis, o tai reiškia, kad jų dydis gerokai padidėja. Pavyzdžiui, mūsų žvaigždė taps tokia didžiulė, kad jos kraštas bus kažkur už Marso orbitos. Tai reiškia, kad Marsas, Venera, Merkurijus ir, žinoma, Žemė tiesiog nustos egzistuoti.

Raudonosios milžinės stadijoje Saulė pamažu praras visą savo plazmą, kuri išsisklaidys erdvėje planetinio ūko pavidalu. Kas liks iš Saulės? Vietoj mūsų žvaigždės atsiras kitas objektas, vadinamas baltąja nykštuke. Kartais jos vadinamos negyvomis žvaigždėmis, o jei Saulė būtų dvinarėje žvaigždžių sistemoje, tokia baltoji nykštukė galėtų paimti plazmą iš savo kaimyno. Pasiekusi kritinės masės ribą, ji sprogtų kaip supernova ir išnyktų. Bet tai ne mūsų atvejis.

Kalbant apie juodąsias skyles, kad jos atsirastų po didžiulės žvaigždės mirties, pastaroji turi pereiti kelis etapus, išmesti savo medžiagą į kosmosą ir laipsniškai susispausti. Dėl tokių procesų žvaigždžių šerdyje atsiranda vis sunkesnių cheminių elementų. Kai šerdis bus užpildyta sunkiausiu elementu, galinčiu sukurti žvaigždę, t. y. geležimi, įvyks supernovos sprogimas. Buvusios žvaigždės vietoje susiformuos juodoji skylė, kurios „skeveldros“ išskris į kosmosą, nors dalį jų juodoji skylė vis tiek sugers.

Mažiausios žinomos juodosios skylės vadinamos žvaigždžių masės juodosiomis skylėmis ir gali būti nuo trijų iki 100 kartų masyvesnės už Saulę. Kad tokia juodoji skylė taptų tokia didžiulė, ji turi sugerti aplinkines medžiagas, tai yra dulkes ir dujas, o kartais net „praryti“ žvaigždę kompanionę, jei juodoji skylė atsirado dvinarėje žvaigždžių sistemoje.

Todėl Saulė niekada netaps juodąja skyle ir niekada neprarys Žemės, nes tada mūsų planeta jau bus išnykusi. Bet kuriuo atveju Saulės mirtį stebės tolimi mūsų palikuonys, galbūt iš Jupiterio ar Saturno mėnulių, ar apskritai iš kitos žvaigždžių sistemos. Žinoma, visada yra pesimistinė galimybė, kad žmonija kaip rūšis nustos egzistuoti po milijardų metų, todėl Saulė mirs viena, be pašalinių stebėtojų.