Kaip toli viena nuo kitos iš tiesų yra žvaigždės?

JAV Nacionalinės radijo astronomijos observatorijos duomenimis, vidutinis atstumas tarp dviejų žvaigždžių Paukščių Take yra maždaug 5 šviesmečiai – arba 47 trilijonai kilometrų.

Tačiau žmogaus akis iš tikrųjų tokio didelio atstumo neįžvelgia. Mūsų naktinio dangaus vaizdas yra tik dvimatė ryškiausių žvaigždžių „nuotrauka“.

„Niekada nepasitikėkite žvaigždynais, – sako astrofizikė ir San Diego valstybinio universiteto (JAV) docentė Anna Rosen. – Jei danguje matote dvi žvaigždes, esančias vieną šalia kitos, tai yra 2D projekcija. Jūs nežinote, ar jos iš tikrųjų yra viena šalia kitos.“

Atstumai tarp žvaigždžių labai skiriasi. NASA duomenimis, Saulė yra maždaug už 4,25 šviesmečių (40 trilijonų km) nuo artimiausios žvaigždės kaimynės – Kentauro Proksimos. Kita vertus, Kentauro Proksima yra viena iš trijų Kentauro žvaigždyno sistemoje esančių žvaigždžių, ir nuo artimiausių kaimynių ją skiria tik penktadalis šviesmečio, rašo Space.com.

Kentauro žvaigždyno sistema rodo, kad vidutinis atstumas tarp žvaigždžių visoje galaktikoje neparodo tikrojo žvaigždžių pasiskirstymo vaizdo, kuris, be to, su laiku dar ir kinta.

„Visos žvaigždės atrodo labai statiškos, bet jei galėtumėte keliauti tūkstantmečiais, iš tikrųjų pamatytumėte, kad žvaigždynų forma pamažu keičiasi“, – aiškina Europos kosmoso agentūros astronomas Josas de Bruijne.

Dabartiniu mokslininkų supratimu, dauguma žvaigždžių gimsta susitelkusios palyginti arti viena kitos, tačiau laikui bėgant išoriniai erdvės poveikiai – pavyzdžiui, bendras galaktikos gravitacinis laukas – gali lemti, kad žvaigždės pamažu išsisklaido.

Stipri Paukščių Tako gravitacinė trauka paprastai sulaiko žvaigždes nuo pernelyg didelio nutolimo vienai nuo kitos, ir mūsų galaktika šiuo požiūriu nėra vienintelė. J.de Bruijne pažymi, kad vidutinis atstumas tarp žvaigždžių Paukščių Take – 5 šviesmečiai – taip pat būdingas žvaigždžių išsidėstymui kitose galaktikose. Tačiau kai kurios žvaigždės gali nutolti nuo savo gimtųjų galaktikų ir žvaigždžių kaimynių.

Žvaigždės, kurios įgauna pakankamai didelį greitį, išsilaisvina iš savo galaktikos gravitacinės traukos. Tokio įvykio Paukščių Take mechanizmas susijęs su milžiniška juodąja skyle, esančia mūsų galaktikos širdyje. Ši kosminė milžinė, vadinama Šauliu A* (Sagittarius A*), yra 4 mln. kartų masyvesnė už m8s7 Saulę.

„Jei žvaigždė atsidurs labai arti šios juodosios skylės, ji nebus praryta, bet bus smarkiai pagreitinta“, – sako J.de Bruijne.

Didelį pagreitį įgavusi žvaigždė lėtai paliks galaktiką. Iškeliavusios jos gali vienišos dreifuoti didžiulėse tuštumose tarp galaktikų, kurios gali tęstis milijonus šviesmečių.

Parengta pagal „Live Science“.