Lietuvos danguje – pavieniai perseidų lietaus lašai

Perseidų lietus – kasmetinis reiškinys. Jis prasideda, kai Žemė įskrieja į zoną, kuri kertasi su Swifto-Tuttle kometos orbita. Kometos orbitoje esančios dalelės ir dulkės patenka į Žemės atmosferą ir joje efektingai sudega. Perseidų lietumi šis reiškinys vadinamas, nes stebint iš Žemės atrodo, kad jis atkeliauja iš Persėjo žvaigždyno.

„Prie Saulės priartėjusi kometa pradeda irti, paskui ją tarsi traukinio dūmai atsiranda visokių dalelių srautas. Kai Žemė įskrieja į srautą, ten esančios dalelės rėžiasi į atsmosferą ir pradeda garuoti bei degti. Tada ir matomas vadinamasis meteorų lietus“, – pasakojo Molėtų observatorijos paskaitininkas Saulius Lovčikas.

Vyro teigimu, praėjusiomis naktimis perseidų lietus nuolat intensyvėjo.

„Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį observatorijoje apsilankė trys smalsuolių grupės. Su pirmąja nuo 11 ik 12 valandos nakties suskaičiavome 67 perseidus. Su antrąja nuo 12 iki 1 valandos – 165. Nuo 1 iki 2 valandos nakties – jau 216“, – prisiminė S. Lovčikas.

Perseidų lietaus intensyvumas priklauso nuo keleto veiksnių. Šis reiškinys matomas visoje planetoje, tačiau vos kelių valandų skirtumu skirtingose platumose matomas meteorų kiekis gali svyruoti nuo keleto iki kelių tūkstančių.

„Yra buvę, kad Molėtuose per valandą suskaičiavome 70 perseidų. Tuo tarpu Filipinuose per valandą žmonės pamatė 5000“, – skirtumus vardijo vyras.

Reiškinio intensyvumas priklauso nuo į atmosferą patenkačių dalelių kiekio. Tačiau kometų liekanos neišsidėsto tolygiai. Neretai pasitaiko ne dalelių juosta, bet ir atskiri debesys.

„Žemės patekimas į kometos likučius nėra tas pats, kas įbridimas į upę, kai iškart sušlampi. Dalelių srautas nėra vientisas, skiriasi jo tankis. Todėl reiškinys prasideda po truputį, o jo kulminacija priklauso nuo to, ar planeta pataiko į tankiausius dalelių debesis“, – pasakojo S. Lovčikas.

Kometos uodega susidaro yrant kometoidui. Kometoidai susideda iš sušalusių dujų su dulkių ir meteorinių dalelių priemaiša. Maždaug 30 proc. tūrio užima ledas, 20 proc. tūrio – organinės medžiagos (vad. geltonoji medžiaga), 8 proc. – silikatai (dulkės ir meteorinės dalelės), 3 proc. – anglis, likę 40 proc. – įvairiausių molekulių.

Daugumos kometoidų skersmuo 1–10 km, bet kai kurie yra iki 50 km skersmens. Kai kometoidas priartėja prie Saulės arčiau negu Jupiterio orbita, prasideda medžiagos sublimacija nukreiptoje į Saulę jo paviršiaus pusėje, pamažu susidaro kometos uodega. Dėl medžiagos netekimo kometoidų masės mažėja. Po kelių šimtų priartėjimų prie Saulės kometoidai suyra ir virsta meteoroidų srautu. Milijardai kometoidų skrieja aplink Saulę Koiperio–Edžvorto juostoje ir Orto debesyje, niekada nepriartėdami prie Saulės. Ten jie gali egzistuoti milijardus metų be jokio pokyčio. Kai kurie Koiperio–Edžvorto juostos kometoidai yra iki 1000 km skersmens, galbūt yra ir dar didesnių.