Marsą tyrinėjęs NASA zondas parodė, kad mokslininkai klydo – kas iš tiesų slypi Raudonosios planetos gelmėse?

Analizuodami įvairaus tipo bangų atėjimo laikus, mokslininkai gali nustatyti, kur tokie pokyčiai egzistuoja ir taip išsiaiškinti Marso struktūrą. Bet analizė dažnai būna nevienareikšmė, o padarytos prielaidos gali pakišti koją.

Taip nutiko nagrinėjant Marso branduolį: mokslininkai laikėsi požiūrio, kad visa planetos mantija yra kieta, o skystas gali būti nebent branduolys. Taip apskaičiuotas branduolio spindulys buvo per didelis, o tankis – per mažas, sprendžiant pagal kitų tyrimų parodymus, pavyzdžiui, mineralų formavimosi eksperimentus.

Dabar pateiktas kitoks Marso struktūros modelis, gerai derantis ir su eksperimentais, ir su seisminiais duomenimis, ir su palydovo Fobo traukos poveikiu.

Pagal šį modelį, Marso mantijos apačia yra skysta, o kiek aukščiau yra minkštas sluoksnis. Tokia struktūra gerai dera su Marso evoliucijos modeliais, pagal kuriuos planeta pradžioje buvo padengta vientisu magmos okeanu, o šiam stingstant, mantijos apačioje susikaupė santykinai daug geležies ir radioaktyviųjų elementų.

Būtent pastarųjų skleidžiama šiluma gali palaikyti mantijos dalį skystą iki šių dienų. Ši šiluma taip pat šildo išorinę branduolio dalį ir neleidžia jam atvėsti.

Nevėstančiame branduolyje nesusidaro konvekcinės srovės iš gilesnių karštesnių sluoksnių išorės link, o jos būtinos globaliam magnetiniam laukui egzistuoti. Šiuo metu Marsas tokio lauko neturi, bet turėjo jį pirmus 500-700 milijonų metų.

Tyrėjų teigimu, tuo metu magnetinį lauką galėjo sukurti kitokie procesai, pavyzdžiui pakankamai dažni asteroidų smūgiai arba sąveika su dideliais palydovais, kurių vėliau nebeliko. Pagal naująjį modelį, Marso branduolys yra mažesnis ir tankesnis, nei manyta anksčiau – tai gerai dera su eksperimentų rezultatais.

Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.