Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Būsimų kūdikių laimei, kai kurie tyrimai pradėti. Neseniai Japonijos mokslininkai pranešė, kad pelių embrionai sugebėjo pereiti pradinius ląstelių vystymosi etapus nulinės gravitacijos sąlygomis Tarptautinėje kosminėje stotyje. Eksperimentas buvo įvertintas kaip „pirmasis tyrimas, parodantis, kad žinduoliai gali daugintis erdvėje“. Taigi buvo žengtas nedidelis žingsnis siekiant išsiaiškinti, ar žinduoliai gali gimti už Žemės ribų. Neaišku, kiek laiko užtruks, kad būtų užtikrintas milžiniško žmonijos žingsnio, siekiant didelio buvimo kosmose, saugumas, tačiau tai nėra vienintelė kliūtis, kurią turės įveikti kosmoso gyventojai. Didelė knygos dalis skirta tarptautinės teisės subtilybėms, kurios taikomos arba turėtų būti taikomos nuosavybės teisėms erdvėje. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV ir Sovietų Sąjunga buvo tarp pasirašiusių Kosmoso sutartį – Šaltojo karo laikų susitarimą, draudžiantį pretenzijas į Mėnulio ar kitų dangaus kūnų teritorijos suverenitetą. Tuo metu Mėnulio išteklių eksploatavimo perspektyva atrodė daugiausia teorinė, tačiau pradėjus sparčiai vystytis komercinėms kosmoso įmonėms, įstatymų leidėjai persvarstė šį klausimą. 2015 metais JAV federalinė vyriausybė priėmė įstatymą, kuriame teigiama, kad JAV įmonės gali išgauti išteklius iš Mėnulio, asteroidų ar kitų dangaus kūnų, apeidamos suvereniteto klausimus. Tik kelios kitos šalys žengė tokį žingsnį, o Weinersmithai baiminasi, kad žemės užgrobimas kosmose gali greitai sukelti karą Žemėje. „Tarptautinė teisė yra labai priešiška“, – sako Zachas. Kaip pasiruošti judėjimui už Žemės ribųAr kada nors bus galima statyti miestus Marse? Žinoma, yra planas, kaip ten nuvykti, bet kelionė nebus lengva ar pigi. „Jei mums skirtumėte NASA dydžio biudžetą, kad išspręstume problemas, kurias reikia įveikti norint įkurti gyvenvietes kosmose, didžioji pinigų dalis būtų skirta sandarioms ekosistemoms Žemėje kurti“, – pabrėžia Zachas. Jis pasakoja apie eksperimentinių gyvenamųjų erdvių serijos sukūrimą pagal „Biosfera 2“ objektą, kuriame tyrimų grupė gyveno dvejus metus 1990-aisiais. Panašios institucijos buvo sukurtos ir kitur, įskaitant Kiniją ir Ispaniją, tačiau Zachas mano, kad tokias pastangas reikia perkelti į naują lygmenį. „Jei vadovaučiau kosmoso agentūrai, norėčiau sukurti daug tokių sistemų, galbūt padaryti jas mažesnes nei „Biosfera“ ir modulines, kad pamatytumėte, kokias mažas jas galite padaryti. Taip pat būtina išsiaiškinti, kuriuos augalus, bakterijas ir gyvūnus geriau pasiimti su savimi, ir sukurti realų planą. Kol kas jo neturime“, – pabrėžia knygos autorius. Kalbant apie teisinius klausimus, Weinersmithai mano, kad dėl teisių ir pareigų, susijusių su gyvenvietėmis kosmose, įskaitant teisę išgauti išteklius, reikėtų derėtis tarptautiniu lygiu. Jie kaip pavyzdį nurodo procesą, dėl kurio buvo įsteigta Tarptautinė jūros dugno institucija. Jei Žemė artėtų prie neišvengiamos nelaimės, ar pasirengimas miestui kosmose galėtų būti baigtas per 20 metų? Galbūt. Tačiau ar tokios lenktynės dėl pirmųjų gyvenviečių Mėnulyje ar Marse yra būtinos? Beveik tikrai ne, mano autoriai. „Dar turime atlikti daug nuostabių tyrimų. Pavyzdžiui, pagaliau pasiųsti robotus į lavos vamzdžius, kur ateityje gali atsirasti gyvenviečių. Tačiau kalbant apie pinigų uždirbimą, viskas yra labai reliatyvu. Tikrai nėra jokios priežasties beviltiškiems miestams Mėnulyje ar Marse. Šios vietos gali būti kaip Antarktida, kur mes užsiimame mokslu, bendradarbiaujame ir mokomės, bet negyvename“, – apibendrino knygos autoriai. Parengta pagal „Universe Today“.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|