Mokslininkai aptarė, kas būtų daroma, jei 2036-aisiais į Žemę atsitrenktų 500 metrų skersmens asteroidas

Tokį įvykį šį pavasarį modeliavo ir nagrinėjo Planetos gynybos konferencijos (PDC 2023) dalyviai – mokslininkai, politikai ir diplomatai.

Dabar paskelbta išsami konferencijoje aptartų problemos aspektų studija. Modeliuojamas įvykis buvo 500 metrų skersmens asteroido, kuris į Žemę pataikys 2036-aisiais, atradimas. Taigi pagal šį scenarijų žmonija turėtų 12,5 metų pasiruošti arba sustabdyti katastrofą.

Konferencijoje buvo aptariamos įvairios detalės: asteroido nukreipimo ar sunaikinimo būdai, geopolitinės pasekmės tarpvalstybiniams santykiams, ekonominiai ir socialiniai iššūkiai tiek paveikiamam regionui, tiek visai planetai.

Nors 500 metrų asteroidas visos žmonijos ar netgi visos mūsų civilizacijos nesunaikintų, smūgio poveikis būtų milžiniškas: devynių kilometrų skersmens krateris, šimtų ar tūkstančių kilometrų atstumu sukelti gaisrai, daugybė dulkių atmosferoje – arba dešimčių-šimtų metrų aukščio cunamio bangos, šluojančios pakrantes tūkstančių kilometrų atstumu nuo smūgio į vandenyną vietos.

Sustabdyti katastrofą, turint tik 12,5 metų, įmanoma, bet sudėtinga: daug „švelnių“ metodų reikalauja daugiau laiko. Efektyviausias stabdis būtų branduolinis užtaisas, susprogdintas tinkamai parinktoje vietoje šalia asteroido, kad pakreiptų jo trajektoriją, bet nesuardytų jo į daugybę šipulių, kurie sutalžytų Žemę tarsi raketos skeveldros.

Tačiau valstybėms susitarti tarpusavyje dėl branduolinio užtaiso paleidimo gali būti labai sudėtinga, o turint omeny šiandieninę geopolitinę situaciją, gal net ir neįmanoma. Didžiulė socialinė problema būtų masinė žmonių evakuacija iš tikėtino poveikio regiono.

Asteroido smūgio vietą gana tiksliai žinotume dar gerokai iki jam pataikant, taigi žmonės, gyvenantys netoli jos, tikrai stengtųsi persikelti ten, kur jų nenušluos sprogimas ar cunamis. Kaip pasaulis susidorotų su tokia milžiniška pabėgėlių banga – nežinia, bet perspektyva neatrodo džiuginanti.

Priklausomai nuo to, kuris regionas būtų paveiktas, masinė evakuacija gali turėti milžiniškų pasekmių ir ekonomikai: tereikia įsivaizduoti, kas nutiktų, jei staiga žmonės pradėtų masiškai bėgti iš rytinės JAV pakrantės ir vakarų Europos.

Daugelis šių problemų kiltų likus ne vieniems metams iki smūgio. Galimas net ir toks „mirties spiralę“ primenantis scenarijus, kad ekonominiai sukrėtimai sužlugdytų projektus sustabdyti asteroido smūgį, nes, pavyzdžiui, nebeliktų kam dirbti kasyklose išgaunant būtinus retus mineralus.

Smūgio padariniai gali pasireikšti ir klimato atvėsimu, kuris lemtų staigiai suprastėjusi ar net pranykstantį derlių – išaugusios maisto kainos dar labiau destabilizuotų sudėtingą situaciją visame pasaulyje.

Galiausiai, dar viena problema planuojant bet kokį atsaką į asteroido smūgį yra tipinis ketverių-penkerių metų laikotarpis, kiek trunka daugumos demokratinių valstybių valdžios pareigūnų kadencijos. Dėl šios priežasties reta vyriausybė planuoja projektus ilgiau nei vienai kadencijai į priekį, o valdžios pasikeitimas gali sulėtinti ar net sustabdyti bet kokį pradėtą projektą.

Laimei, tikėtina, kad realų asteroidą-žudiką aptiksime anksčiau, nei šiame scenarijuje, bet pavojaus tai nepanaikina. Belieka tikėtis, kad iškilus tikram pavojui, žmonija (na, labiausiai didžiųjų valstybių vadovai) sugebės susivienyti.

Tyrimas publikuojamas Acta Astronautica.