Arčiau prie šimtmečio atradimo. Astronomai susiaurino galimą devintosios planetos buvimo vietą

Nepaisant gausios duomenų bazės apie galimą šios planetos orbitą ir fizikines savybes, ji vis dar lieka nepasiekiama.

Dėl to kilo dešimtys hipotezių apie galimą jos buvimo vietą. Grupė astronomų iš Jungtinių Valstijų ėmė intensyviai aiškintis, kur ieškoti paslaptingosios devintosios planetos.

Per pastaruosius 20 metų mokslininkai aptiko daugybę šaltų objektų su sudėtingomis orbitų struktūromis Kuiperio juostoje – Saulės sistemos regione už Neptūno orbitos.

Paprasčiau tariant, mokslininkai pastebėjo tam tikras šių mažų kosminių kūnų judėjimo anomalijas, kurių nebūtų galima paaiškinti tik aštuoniomis žinomomis planetomis.

Tada astronomai ėmė manyti, kad tokiam sudėtingam objektų judėjimui turėtų daryti įtaką koks nors didelis kūnas, kuris tikriausiai yra išorinėje Saulės sistemos dalyje.

Skaičiavimai parodė, kad jo masė turėtų būti nuo penkių iki dešimties Žemės masių, o jis juda, kaip spėjama, stipriai ištęsta orbita, kurios spindulys 400-800 kartų didesnis už Žemės spindulį. Ilgainiui šis hipotetinis kūnas imtas vadinti „devintąja planeta“ arba „planeta X“.

Mokslininkų grupės ir tūkstančiai astronomų mėgėjų visame pasaulyje pradėjo „planeta X“ paieškas, tačiau kol kas jos tiesiogiai nepavyko pastebėti net pačiais jautriausiais teleskopais.

2016 m. astrofizikas Konstantinas Batyginas ir astronomas Maiklas Braunas pateikė netiesioginių devintosios planetos egzistavimo įrodymų.

Savo tyrime mokslininkai aprašė šešis transneptūniškus objektus, kurių orbitas galima paaiškinti tik milžiniško kūno egzistavimu išorinėje Saulės sistemos dalyje, taip pat pasiūlė savo teoriją, kaip jis galėjo atsirasti.

Mokslininkų nuomone, devintoji planeta yra arba besiformuojančios dujinės milžinės, kurią Saulės sistemos formavimosi metu Jupiteris išmetė iš pradinės orbitos, branduolys, arba Saulės gravitacijos pagauta našlaitė planeta.

2024 m. sausio pabaigoje Brownas su kolegomis pristatė naują tyrimą apie hipotetinę „planetą X“.

Darbo, paskelbto elektroninio archyvo arXiv svetainėje, tikslas buvo susiaurinti galimos devintosios planetos buvimo vietos sritį, t. y. patikslinti, kur tiksliai jos reikėtų ieškoti, taip pat pateikti naujus jos parametrų skaičiavimus.

Komandai pavyko sumažinti galimų devintosios planetos buvimo vietų skaičių: iš 70 tūkst. tikėtinų „planetos X“ buvimo vietos sričių mokslininkai paliko 17 tūkst.

Kitaip tariant, ekspertai atmetė apie 78 proc. vietų, kurios buvo apskaičiuotos remiantis ankstesniais tyrimais.

Be to, Brownas su kolegomis nurodė naujus apytikslius devintosios planetos orbitos parametrus ir masę. Taigi, pasak mokslininkų, jos orbitos didžioji pusiaujo ašis yra 500 (+170;-120) astronominių vienetų, afelis – 630 (+290; -170) astronominių vienetų, dabartinis atstumas nuo Saulės – 550 (+250; -180) astronominių vienetų, masė – 6,6 (+2,6;-1,7) Žemės masės.

Darbo autoriai pažymėjo, kad didelės viltys ieškant devintosios planetos dedamos į Veros Rubin observatoriją, kuri pradės veikti 2025 m. sausį, o tiksliau – į dešimt metų truksiantį dangaus tyrimą LSST (Legacy Survey of Space and Time).

Pagrindinis šios observatorijos darbo instrumentas bus 8,4 m trijų veidrodžių teleskopas-anastigmatas su plačiu regėjimo lauku, 40 kartų didesniu už pilną Mėnulio diską.

Jei pavyks rasti „planetą X“, tai padės mokslininkams geriau suprasti ne tik Saulės sistemos sandarą, bet ir tai, kaip ji formavosi ir vystėsi.

Dabar Saulės sistemoje nėra superžemių, o „planeta X“ pagal savo parametrus turėtų būti būtent tokia. Jei ji iš tiesų egzistuoja, jos tyrimas padės suprasti, kodėl tokio tipo dangaus kūnų, labiausiai paplitusių daugumoje kitų planetų sistemų, nėra vidiniuose mūsų sistemos regionuose.