Susidarymo mechanizmas tebėra paslaptis. Astronomai rado mažiausią žvaigždę

Nors teoriniai modeliai numatė, kad Visatoje gali būti tokio tipo sistemų, astronomai niekada jų tiesiogiai nepastebėjo.

„Subnykštukės“ yra mažos, labai neryškios ir palyginti senos žvaigždės, kurias 1922 m. pirmieji atrado amerikiečių astronomai Walteris Adamsas ir Alfredas Joy.

Tuo metu šios žvaigždės buvo vadinamos „tarpinėmis baltosiomis nykštukėmis“, nes yra blankesnės už pagrindinės sekos žvaigždes, bet ryškesnės už baltąsias nykštukes. Vėliau atsirado terminas „subnykštukės“.

Laikui bėgant ekspertai pradėjo atrasti vis daugiau šių objektų. Paaiškėjo, kad šie kūnai gali skirtis vienas nuo kito dydžiu, temperatūra, spektrine klase ir net energijos šaltiniais.

Todėl mokslininkai pradėjo skirstyti šiuos objektus į šaltuosius ir karštuosius kūnus.

Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių karštųjų ir šaltųjų „subnykštukių“ skirtumų yra tas, kad pirmųjų branduoliuose dega helis, o antrųjų – vandenilis.

Ankstesniuose tyrimuose kinų astronomai teigė, kad karštosios sunykštukės gali būti mažiausios žvaigždės Visatoje, taip pat – dalis dvigubų mažos masės žvaigždžių sistemų su itin trumpu sukimosi periodu (tokiose sistemose šviesulių masė, tikėtina, gali svyruoti nuo 0,32 iki 0,36 Saulės masės).

Kinijos astronomų hipotezė prieštarauja mokslo bendruomenėje nusistovėjusiai nuomonei, kad „mažiausiomis Visatos žvaigždėmis“ tituluojamos raudonosios nykštukės.

Tačiau Kinijos Tsinghua universiteto vadovaujama tarptautinė astronomų grupė patvirtino savo kolegų spėjimus.

Optinių teleskopų masyvu Tsinghua universiteto ir Ma Huateng teleskopo tyrimui (TMTS) mokslininkai aptiko sunykštukinių žvaigždžių sistemą, kurios viena iš palydovių – mažytė karštoji „subnykštukė“.

Atlikus išsamią jos parametrų analizę nustatyta, kad tai mažiausia kada nors stebėta žvaigždė. Darbo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Astronomy“.

Žvaigždžių sistema pavadinta TMTS J052610.43+593445.1 ir yra maždaug už 2760 šviesmečių nuo Žemės.

Viena iš jos gyventojų yra J0526A – baltoji „subnykštukė“ su anglies ir deguonies branduoliu, kurios masė sudaro apie 74 % Saulės masės.

Antroji yra karštoji nykštukė J0526B, kurios masė yra 0,361 Saulės masės. Įdomu tai, kad šio mažyčio objekto spindulys tik septynis kartus didesnis už Žemės spindulį.

Palyginimui, Jupiterio spindulys yra 11,2 karto didesnis už Žemės spindulį, o Saturno – 9,5 karto. Tai reiškia, kad „subnykštukė“ J0526B yra mažesnė už dvi dujines milžines.

Baltoji „subnykštukė“ J0526A ir karštoji „subnykštukė“ J0526B skrieja aplink bendrą masės centrą su 20,5 minutės periodu – tai rekordinis šio tipo dvigubos sistemos, bet ne apskritai dvinarių žvaigždžių sistemų rekordas.

Įdomu tai, kad naujojoje sistemoje sunkesnio palydovo J0526A tiesiogiai astronomai nepastebėjo. Kad jis ten egzistuoja, pavyko išsiaiškinti pasitelkus gravitaciją.

Tikslus karštųjų „subnykštukinių“ žvaigždžių susidarymo mechanizmas tebėra paslaptis. Tačiau žinoma, kad tokie kūnai tikrai negali atsirasti kaip „klasikinės“ žvaigždės.

Darbo autoriai iškėlė prielaidą, kad „subnykštukėms“ susidaryti reikalinga žvaigždė palydovė, su kuria vyksta gravitacinė sąveika ir materijos mainai.

Bet kuriuo atveju, norint suprasti, kaip tiksliai atsiranda už planetas mažesnės žvaigždės, būtina surasti kuo daugiau tokių objektų.