JAV astronautus siūloma siųsti į nematomą Mėnulio pusę

Pasak šį planą parengusių „Lockheed Martin Space Systems“ specialistų, ekspedicija į L2 tašką už Mėnulio suteiktų galimybę tuo pat metu nepertraukiamai matyti ir pačią Žemę, ir „tamsiąją“ Mėnulio pusę.

Pirmieji žmonės, savo akimis išvydę nematomą Mėnulio pusę, buvo 1968 m. NASA surengtos „Apollo 8“ kosminės misijos astronautai. Iki to laiko iš Žemės nematomos Mėnulio pusės vaizdus buvo galima išvysti tik kosminių aparatų perduotose nuotraukose, sakoma pranešime. „Tamsioji“ Mėnulio pusė iš Žemės nematoma, nes Mėnulio apsisukimo aplink savo ašį trukmė sutampa su jo apsisukimo aplink Žemę periodu. Dėl to jis būna nuolat į Žemę atsisukęs ta pačia savo puse.

Kosminis laivas, pasiekęs antrąjį Lagranžo tašką už Mėnulio, bus tuo pat metu veikiamas ir Žemės, ir Mėnulio traukos, todėl galės nenaudodamas variklių judėti sinchroniškai su šiais dangaus kūnais, ir, būdamas priešais nematomą Mėnulio pusę, skrieti tiesioginio matomumo iš jos ir Žemės zonoje.

Pagal siūlomą planą JAV astronautai L2 taške , esančiame už 64 000 kilometrų nuo Žemės, praleistų dvi savaites – visą Mėnulio dieną. Kadangi visą šį laiką Mėnulio paviršiuje būtų šviesu, būtų galima vykdyti jo tyrimus naudojant į Mėnulį nuleistus robotus. Valdomi nuotoliniu būdu iš kosminio laivo, jie Mėnulio Pietų ašigalio rajone esančiame Aitkeno duburyje – milžiniškame 2500 kilometrų skersmens ir 13 kilometrų gylio krateryje – rinktų geologinius mėginius, kurie būtų pargabenti į Žemę. Be to, iš „Orion“ kosminio laivo kontroliuojami robotai nematomoje Mėnulio pusėje pastatytų radijo teleskopo antenų masyvą, sakoma pranešime. Būtų atliekami ir kiti moksliniai Mėnulio tyrimai.

„Lockheed Martin“ Priešakinių pilotuojamų kosminių skrydžių programos vadovas Joshas Hopkinsas leidiniui sakė, kad tokia ekspedicija būtų tarsi treniruotė prieš ateityje NASA planuojamą pilotuojamą misiją į Marsą. Planuojama, kad pirmieji Marso orbitą pasiekę JAV astronautai Raudonąją planetą tirs skriedami jos orbitoje ir naudodami į Marsą iš jos nuleistus robotus.

Be to, misija į nematomą Mėnulio pusę leistų NASA pasiekti naujų pilotuojamų kosminių skrydžių tikslų. Į L2 tašką už Mėnulio atvykę astronautai būtų įveikę 15 proc. didesnį atstumą nuo Žemės, nei prieš 40 metų vykdytos „Apollo“ programos astronautai. Jie išbūtų atvirame kosmose 3 kartus ilgesnį laiką.

Tokios ekspedicijos metu būtų galima patvirtinti „Orion“ kosminio laivo gyvybės palaikymo sistemų patikimumą. Tai ypač svarbu rengiantis NASA ateityje planuojamam 6 mėnesių trukmės skrydžiui į asteroidą.

Pasak specialistų, ši misija taip pat būtų labai svarbi išbandant žymiai didesnį kosminio laivo įėjimo į Žemės atmosferą greitį – pasak specialistų, grįžtant iš L2 taško jis būtų 40 – 50 proc. didesnis, nei grįžimas į atmosferą iš žemosios Žemės orbitos. Taip pat teigiama, kad tokios misijos metu bus galima įvertinti, kaip „Orion“ kosminis laivas apsaugo astronautus nuo kosminės radiacijos ir Saulės žybsnių. Pasak mokslininkų, kadangi tolimojo kosmoso radiacijos poveikis žmogaus organizmui dar nėra gerai ištirtas, mėnesį trunkanti ekspedicija į nematomąją Mėnulio pusę padėtų sumažinti galimą riziką ilgiau trunkančių kosminių skrydžių atvejais.