Naktinis gruodžio dangus: Jupiterio palydovų šou ir geminidų lietaus strėlės

Sutemus pirmiausia akis užkliūna už Jupiterio, šį mėnesį tai yra vienintelė vakarais plika akimi nesunkiai matoma planeta. Ir ne šiaip tiesiog matoma, o tiesiog žėrinti: būdamas –2,5 ryškio, Jupiteris nesunkiai prasišviečia per nestorus debesis. Šis dujinis gigantas leidžiasi apie vidurnaktį, bet geriau užsiimti planetos stebėjimais gerokai anksčiau, kol ji dar aukščiau virš horizonto. Gruodžio 13-osios vakare Jupiterio kaimynystėje svečiuosis ką tik stojęs priešpilnis Mėnulis, kuris 19h50m dar ir uždengs (okultuos) 5 ryškio žvaigždę Žuvų Kapą.

Trim dienom vėliau Jupiteris pasieks kvadratūrą, t.y., kampas tarp jo ir Saulės bus 90°. Tokioje pozicijoje planetos šešėlis, žiūrint iš Žemės, matomas didžiausiu kampu, todėl rytinėje pusėje iš po šešėlio išnyrantys palydovai pasirodo toliau nuo planetos disko, nei įprasta; atrodo, tarsi jie atsiranda iš niekur. Šį mėnesį dukart bus galima stebėti, kaip tą padarys Ganimedas. Pirmas kartas bus kaip tik gruodžio 16 vakare, 17h50m, o antra proga – po savaitės, gruodžio 23 d. 21h50m. Akylesni stebėtojai taip pat atkreips dėmesį, kad rytinis planetos kraštas atrodo kiek “minkštesnis” – tai vėlgi dėl dabartinės Jupiterio pozicijos, faktiškai dabar galime stebėti mažą dalelę naktinės Jupiterio pusės.

Šių metų Jupiterio pasirodymas buvo neeilinis, mat jo pietinė ekvatorinė juosta ėmė ir pradingo, kas tuo pačiu leido lengviau įžiūrėti Didžiąją Raudonąją Dėmę. Šitai tęsėsi nuo pavasario iki rudens, ir niekas nežinojo, kada gi pagaliau juosta vėl sugrįš. Dabar, atrodo, jau yra požymių, kad tai įvyks greitu laiku: juostos vietoje galima stebėti naujai atsiradusius audrų sūkurius, per teleskopą matomus kaip baltus taškelius. Pirmas toks taškelis pasirodė lapkričio 9 d., vėliau prisidėjo dar keli, žodžiu, veiksmo netrūksta, ir kaip tik šie dariniai signalizuoja, kad neilgai trukus juosta vėl pasirodys. Vien dėl to verta užmest akį į Jupiterį kiekviena proga – tai be abejonės pati dinamiškiausia planeta Saulės sistemoje.

Dinamikos netrūksta ir jo palydovuose, kurių 4 didžiausi matomi pro bet kokį teleskopą ir zuja aplink planetą pakankamai greitai, kad kiekvieną kartą pažiūrėjus, jų konfigūracija būna vis kitokia. Tiesą sakant, jei pats Jupiteris jų nenustelbtų, palydovai būtų matomi plika akimi (kai kurie sako sugebą juos kartais įžiūrėti). Gruodžio 28-30 d. galima bus pamatyti “penktą” palydovą, kai Jupiteris slinks pro gan ryškią žvaigždę Žuvų 20. Atskirti, kuris taškelis yra žvaigždė, bus visai nesunku, mat palydovai būna išsidėstę daugiau mažiau vienoje linijoje, o žvaigždė į ją nepataikys.

Be Jupiterio, vakarais galima pamatyti dar dvi dujines planetas. Didesnioji iš jų – Uranas – kaip tik visą mėnesį yra visai arti Jupiterio, mažiau nei per 3° į rytus, todėl nesunkiai telpa kartu su Jupiteriu viename žiūronų regėjimo lauke. Šis atstumas mėnesio eigoje vis mažės, ir galiausiai planetas teskirs mažiau nei laipsnis, todėl bus galima jas abi pamatyti net ir pro teleskopą, naudojant nedidelį didinimą. Būdamas beveik šešto ryškio, Uranas spindi apie 2000 kartų silpniau už Jupiterį. Nepaisant to, tamsiame danguje jį galima įžiūrėt ir plika akimi. Su žiūronais jį pamatyti vieni juokai, o pro teleskopą galima įžiūrėti ir jo mažą diskelį. Tiesa, tai ir viskas, jokių detalių jame pamatyti nepavyks.

Neptūnas yra kita dujinė milžinė, matoma vakarais. Jam pamatyti jau plikos akies neužteks, reikės bent žiūronų ir šiokios tokios praktikos orientuojantis danguje. Bet jei pavyks identifikuoti žvaigždę Ožiaragio Miu, planetos paieška nesukels jokių problemų, nes Neptūnas yra visai šalia jos, pirmoje mėnesio pusėje – mažiau nei per pusę laipsnio į šiaurės rytus. Tik vėliau planeta šiek tiek nutols, bet iki mėnesio galo atstumas išliks mažesnis už laipsnį. Pro teleskopą ir jo mažą diskelį galima pamatyti, tiesa, kiek sunkiau, nei Urano, nes jis yra pusantro karto mažesnis. Ir žiūrėti reikėtų kuo anksčiau, geriausia vos tik sutemus, mat planeta nusileidžia dar gerokai iki vidurnakčio.

Nusileidus visoms vakarinėms planetoms, reikės palūkėti porą valandų iki patekės sekanti. Tai bus ne kas kita, kaip paskutinioji dujinė planeta, daug kam pati įspūdingiausia – Saturnas. Pastarąjį galima bus rasti Mergelės žvaigždyno viduryje, keliais laipsniais aukščiau ryškiausios žvaigždyno žvaigždės Spikos. Tiek žvaigždės, tiek planetos spindesys daugmaž apylygis, tačiau nesunku pastebėti jų spalvų skirtumą: Saturnas yra gelsvai oranžinis, tuo tarpu Spika tiesiog balta. Prieš švintant Saturnas užkopia pakankamai aukštai virš horizonto, apie 30°, tad rytais galima drąsiai traukti teleskopą ir pasigrožėti jo vaizdais. Juo labiau, kad žiedų pasvirimo kampas šį mėnesį jau 9-10°, vadinasi, neturėtų kilti problemų įžiūrint Kasinio plyšį, skirianti pagrindinius A ir B žiedus.

Saturnui jau šiek tiek užkopus į dangų, apie pusę penkių patekės ir Venera, kuri be jokios konkurencijos yra ryškiausias šviesulys danguje, išskyrus Saulę ir Mėnulį. Dabar ji ypatingai ryški – mėnesio pradžioje pasiekia spindesio maksimumą, ir jos ryškis tuo metu siekia –4,9, taip ryškiai Venera nežėrėjo jau kelerius metus. Tai net 25 kartus ryškiau už pačią ryškiausią naktinio dangaus žvaigždę Sirijų.
Iki gruodžio 12 d. Venera “dalinasi” Mergelės žvaigždyną su Saturnu, bet gana sparčiai nuo jo toldama, vėliau pereis į gretimą Svarstyklių žvaigždyną, kurio žvaigždės turi gana keistus pavadinimus, kaip antai Zubenelgenubas ar Zubenešamalis. Gruodžio 22 ryte Venera kaip tik bus 3° šiauriau Zubenelgenubo (Svarstyklių Alfos) – puiki proga pasigirti kitiems žinant žvaigždę tokiu pavadinimu. Paskutinį metų rytą Venera pasitiks įpusėjusi savo kelionę Svarstyklėmis, o ne per toliausiai nuo jos dar švies Mėnulio delčios pjautuvas.

Žiūrint pro teleskopą, Venera vis dar sparčiai keičiasi, nors jai tolstant nuo Žemės, jos fazių kaita lėtėja. Vis tik per mėnesį jos kampinis dydis sumažės nuo 42” iki 27”, o apšviesta disko dalis padidės nuo 24 iki 45 procentų. Taigi, tai paskutinis mėnuo, kai dar galima pamatyti Venerą pjautuvo formos.

Gruodžio 19 d. Merkurijus atsidurs tarp Žemės ir Saulės, bet paskutiniais mėnesio rytais jį bus įmanoma pamatyti žemai pietryčių danguje likus valandai iki saulėtekio. Galbūt pavyks pamatyti ir daugiau nei už 10° į vakarus esantį Antarį, ryškiausią Skorpiono žvaigždę, nors pastarasis švies beveik dvigubai silpniau. Jei plika akimi įžiūrėti nepavyktų, galima pagalbon pasitelkti žiūronus.

Du mėnesius džiuginusi Hartlio kometa dabar jau silpsta, šį mėnesį ji bus apie 8 ryškio. Teleskopu pamatyti vieni juokai, bet padėtį apsunkins tai, kad pakils neaukštai virš horizonto: visą mėnesį nepakils daugiau nei 17-18°. Kometos judėjimas žvaigždžių atžvilgiu jau gerokai sulėtėjęs, bet gruodžio 20 d. ji dar spės persikelt iš Laivagalio žvaigždyno į Šuns.

Jei vasaros geriausias meteorų srautas yra perseidai, tai žiemą įspūdingiausi – geminidai. Tik jie kur kas mažiau stebimi dėl dažnai apniukusio gruodžio dangaus, o jei ir būna giedra – dėl šalto oro. Bet šis srautas dažniausiai nenuvilia, o per maksimumą, kuris numatomas gruodžio 13 ryte, žadama iki 120-140 meteorų per valandą (idealiomis sąlygomis). Žinoma, verta meteorų pasidairyti ir porą naktų prieš ir po maksimumo. Dažnai meteorus stebėti trukdantis Mėnulis leisis apie vidurnaktį, taigi antroj nakties pusėj tereiks giedro ir, pageidautina, tamsaus dangaus.

Vieni labiausiai laukiamų įvykių yra Saulės ar Mėnulio užtemimai. Šį mėnesį įvyks visiškas Mėnulio užtemimas; deja pamatyti jo iš Lietuvos beveik bus neįmanoma. Dalinio užtemimo pradžia, kai Mėnulio kraštą uždengs Žemės šešėlis, įvyks gruodžio 21 d. 8h32m. Tik štai bėda, kad Mėnulis tuo metu jau bus beveik nusileidęs ir kabos vos poros laipsnių aukštyje. Geresni šansai užtemimo pradžiai pamatyti bus vakarų Lietuvoje, nes ten Mėnulis leisis truputėlį vėliau. Visiškai neužstotas horizontas bus būtinybė, ir čia vėl vakarai turės pranašumą, nes pati geriausia vieta šiuo atžvilgiu yra pajūris.