Ateiviams paskambinti galima per Saulę

Tiesa, yra „šioks toks“ keblumas. Saulės forma nėra idealiai sferiška – jos paviršių gaubia plazmos vainikas, kuris spindulius gali išsklaidyti. O tai – kliūtis gravitacinio lęšio efektui. Kad ją pašalinti, retransliacijos palydovą reikėtų „statyti“ ne už 550 a.v., o už visų 700 a.v. Kad būtų galima įsivaizduoti, kaip kol kas beviltiškai toli yra toks taškas, priminsime, jog greičiausiu žmogaus paleistu erdvėlaiviu laikomas kosminis zondas „Voyager-1“, Žemę palikęs 1977 m., iki šiol per 33 metus nukeliavo tik 113 a.v.

Turint tokią technologiją, galima stebėti, kas vyksta ant Kentauro Alfos planetų paviršiuose, ir tai – ne metafora: įrenginio optinis galingumas būtų tiesiog pribloškiamas. Tačiau palikime tai astronomams ir ksenobiologams, nes gravitacinį lęšį galima naudoti dar didesniais užmojais – pvz., tarpžvaigždinei komunikacijai. Kas žino, galbūt Žemė galėtų palaikyti ryšį su tarpžvaigždiniais kosminiais zondais ar net mėginti susisiekti su nežemiškų civilizacijų atstovais, teigia mokslininkai. Toks įrankis taip pat leistų stebėti nepaprastai toli esančius kosminius objektus. Tokia Saulės masės deformuoto erdvėlaikio savybė galėtų būti pritaikyta ir regimai šviesai, ir didesnio ilgio bangų elektromagnetinei spinduliuotei, sakoma pranešime. Ir tai dar ne viskas: prie kitų žvaigždžių nusiuntus retransliacinius kosminius zondus būtų galima sukurti dar galingesnį kosminio ryšio tinklą, sudarytą iš atskirų radijo ryšio tiltų. Tokiam kosminiam ryšiui pavyktų išvengti signalų silpninimo ir iškraipymo sklindant dideliais atstumais tarp žvaigždžių.

Ir tai dar ne viskas: prie kitų žvaigždžių nusiuntus retransliacinius kosminius zondus būtų galima sukurti dar galingesnį kosminio ryšio tinklą, sudarytą iš atskirų radijo ryšio tiltų. Tokiam kosminiam ryšiui pavyktų išvengti signalų silpninimo ir iškraipymo sklindant dideliais atstumais tarp žvaigždžių.

„Jei naudotume Saulę kaip gravitacinį lęšį, su mūsų pačių kosminiais aparatais ryšį palaikyti galėtume net tarpžvaigždinėje erdvėje. Tai – pagrindinis dalykas, kurio reikės tyrinėjant kaimynines mūsų galaktikos sritis per artimiausius kelis šimtus metų“, – teigia Paryžiuje veikiančios Tarptautinės astronautikos akademijos technikos direktorius Claudio Maccone.

Jis taip pat yra naujo tyrimo apie Saulės gravitacinio lęšio naudojimo technikos ypatumus autorius, sakoma pranešime. Šio tyrimo rezultatus paskelbė žurnalas „Acta Astronautica“.

C. Maccone manymu, nežemiškos civilizacijos galbūt jau yra atradę tokią „tolimųjų skambučių“ kosmosu galimybę. Jei taip yra iš tikrųjų, mes galėtume priiminėti jų pranešimus.

Norint įrengti tokį nežemiškų civilizacijų gravitacinio radijo ryšio tiltą, idealiu atveju reikėtų už mažiausiai 550 astronominių vienetų nuo Saulės esančiame optimaliame židinio nuotolio taške paleisti radijo signalų retransliacijos palydovą.

Kitame ryšio tilto gale, tarkime, Kentauro alfoje, Saulei artimiausioje žvaigždžių sistemoje, esančioje už 4,39 šviesmečių, reikėtų pastatyti antrąją retransliacijos stotį. Ji sustiprintų siunčiamus ir iš Žemės gaunamus signalus. Toks kosminis zondas turėtų būti už 749 astronominių vienetų nuo Kentauro alfos. Pasak mokslininkų, tokiam tarpžvaigždiniam ryšiui palaikyti tereikėtų stulbinamai mažai energijos – vos vienos dešimtosios milivato.

Jei techniškai išsivysčiusios nežemiškos civilizacijos jau naudoja gravitacinio lęšio techniką kosminiams ryšiams, nežemiškų civilizacijų paiešką vykdančios SETI programos mokslininkai galėtų pabandyti „pasiklausyti“ tokių „svetimų pokalbių“. Tai įmanoma tais atvejais, kai Žemė yra tiesioginio matomumo zonoje tarp dviejų tokio kosminio radijo ryšio tilto taškų.

Tačiau, mokslininko teigimu, jei ateiviai yra pastebėję, jog Saulės sistemoje yra vidinių planetų, jie gali ir patys mums „paskambinti“.