Atrasta artimiausia Žemei masyvi juodoji skylė. Užfiksuota, ką ji jau prarijo

Supermasyvių juodųjų skylių masės prasideda nuo kelių šimtų tūkstančių Saulės masių, o didžiausios žinomos siekia virš 40 milijardų. Jos randamos galaktikų centruose, o kilmė iki galo neaiški. Tarp šių ribų, 150-100000 Saulės masių intervale, juodųjų skylių beveik nėra.

Esama keleto nevienareikšmių atradimų, daugiausiai kamuoliniuose žvaigždžių spiečiuose, bet jų statistinis patikimumas neaiškus, o ir interpretuoti juos galima kitaip, nei juodąja skyle.

Bet dabar paskelbtas tvirčiausias ligšiolinis įrodymas egzistuojant tokią tarpinės masės juodąją skylę (IMBH). Ji atrasta ten, kur jau seniai įtarėme tokią esant – Kentauro Omegos kamuoliniame spiečiuje, masyviausiame iš visų, skriejančių Paukščių Take.

Manoma, kad tai yra kadaise prarytos nykštukinės galaktikos liekana. Jau seniau, remdamiesi žvaigždžių judėjimo modeliais, astronomai teigė ten esant juodąją skylę, bet tie įrodymai paliko nemaža klausimų ir abejonių.

Naujojo tyrimo autoriai surinko archyvinius Hubble teleskopo duomenis ir išskyrė juose daugybę žvaigždžių spiečiaus centre. Tarp jų aptiko septynias, judančias dideliais greičiais. Tie greičiai gerokai viršija greitį, kurio reikėtų pabėgti iš Kentauro Omegos žvaigždžių kuriamo gravitacinio potencialo.

Faktas, kad atrastos žvaigždės iš ten nebepabėgo, rodo, jog jas laiko papildoma gravitacija – tokia, kurią generuoja tarpinės masės juodoji skylė. Minimali pastarosios masė turi būti bent 8200 Saulės masių – kaip tik IMBH intervalo viduryje.

Šis atradimas papildomai patvirtina, kad Kentauro Omega yra galaktikos liekana – paprastame kamuoliniame spiečiuje tokios juodosios skylės nesitikėtume aptikti. Kentauro Omega nuo mūsų nutolusi 5,43 kiloparseko – beveik pusantro karto mažiau, nei Galaktikos centras.

Taigi naujai atrastas objektas yra artimiausia mums nežvaigždinė juodoji skylė.

Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.