Kuriamas šuoliuojantis kosminis visureigis

Ankstesnės planetų paviršiumi važinėjančios automatinės transporto priemonės pasiteisino geriau nei tikėtasi, rašo „The Economist“. Pavyzdžiui, du 2004 m. Marse nusileidę saulės energija varomi visureigiai „Spirit” ir „Opportunity“ buvo numatyti 90 dienų trukmės misijai. Nepaisant to, „Spirit” veikė iki 2009 m., kuomet visureigis įstrigo smėlyje, o „Opportunity”, įveikęs jau daugiau kaip 26 km., vis dar važiuoja.

Vis dėlto šie ratiniai visureigiai nėra tobuli. Jie lėti (didžiausias greitis yra 0,2 km/h) ir jiems kyla grėsmė įstrigti smėlyje. Be to, „Spirit” ir „Opportunity” negali važiuoti uolingomis vietovėmis ar pervažiuoti per siaurus tarpeklius.

Tačiau nauja tyrinėjimams skirta transporto priemonė „Talaris“ turėtų sugebėti susidoroti su tokiomis problemomis, nes ji, tikrąją to žodžio prasme, yra kosmoso šoklys. Tai - Bobby Cohanimo vadovaujamos „Draper“ laboratorijos nepriklausomo tyrimų centro Kembridže (Masačusetso valstijoje) mokslininkų grupės kūrinys. Studentai iš netoliese esančio Masačusetso technologijos instituto taip pat dirba ties transporto priemone, kuri šį pavasarį bandys atlikti savo pirmąjį šuolį už laboratorijos ribų.B. Cohamimas papasakojo, kaip „Talaris” juda šokinėdamas ir sklandydamas ore. Iš pradžių mašina pradeda judėti ir, iššaudama žemyn nukreiptus purkštukus, pakimba virš žemės (šiuo metu purkštukai naudoja azotą, bet jis bus pakeistas galingesne raketų sistema, jei transporto priemonė bus paleista kitoje planetoje). Tuomet, nukreipdamas dalį dujų į šonuose esančias važiuokles, kad pastumtų save į priekį arba atgal, jis nušoka iki savo tikslo. Pasiekus tikslą, sklandymo variklio galia yra mažinama iki kol jis nusileidžia.

Sumanymo naujovė yra antra varomoji sistema, kuri imituoja mažos gravitacijos aplinkas. Tai leidžia „Talaris” atlikti bandomąjį skrydį, tarsi jis būtų Mėnulyje. Antrą sistemą sudaro 4 ventiliatoriai su cilindrais, įtaisyti kiekviename „Talaris” anglies pluošto korpuso kampe. Pūsdami žemyn šie ventiliatoriai priešinasi gravitacijos jėgai, iš esmės palengvindami transporto priemonę. Atliekant misijos Mėnulyje simuliaciją, jie turi pūsti pakankamai stipriai, kad sumažintų „Talaris” svorį maždaug penkiais šeštadaliais, nes Mėnulis turi tik šeštadalį Žemės gravitacijos.

„Talaris” kurianti mokslininkų grupė yra „Next Giant Leap” - vienos iš komandų, kuri varžosi dėl „Google” įsteigto „Lunar X” prizo, nariai. Pirmai privačiomis lėšomis finansuotai komandai, nuleidusiai automatinę transporto priemonę Mėnulyje, su ja nukeliavusiai 500 metrų ir atsiuntusiai į Žemę nuotraukas bei duomenų, bus įteikta 20 mln. JAV dolerių (apie 50,5 mln. Lt).

Nors „Talaris” yra kuriamas tam, kad pabandytų laimėti šį prizą, jis taip pat gali būti panaudotas tokių planetų kaip Marsas ar net asteroidų tyrinėjimui, teigia Seamus Tuohy, „Draper“ laboratorijos Kosmoso sistemų vadovas. Be to, kad padėtų išvengti pavojų ir susidoroti su nelygiais paviršiais, kosminis visureigis galėtų įšokti į kraterį ar tarpeklį, ištirti mėginius, padaryti nuotraukas, o po to vėl iš jo iššokti. Taip pat, sklęsdamas uolų paviršiumi, jis galėtų padėti ištirti geologinius sluoksnius.