Žemės sukimasis lėtėja. Dėl to kalti visai ne apledėjimai

Nuo ko priklauso sukimosi spartos lėtėjimas? Pagrindinis veiksnys yra potvyninė sąveika su Mėnuliu: palydovo gravitacija sukelia bangas Žemės vandenynuose, o šios, dėl planetos sukimosi, „pabėga“ į priekį nuo pomėnulinio taško; tada gravitacinė trauka tarp Mėnulio ir bangos pirmąjį greitina ir verčia tolti nuo planetos, o pastarąją, kaip ir visą planetą, lėtina. Bet procesas vyksta ne visą laiką vienodai.

Įvairūs modeliai teigia, kad įtakos jam turi apledėjimai bei apskritai ašigalinių ledo kepurių dydis, žemynų išsidėstymas ir kiti veiksniai. Dabar mokslininkai išsiaiškino, kad greičiausiai pagrindinis veiksnys, atsakingas už sukimosi lėtėjimo pokyčius, visgi yra potvyninių sąveikų stiprumo kitimas.

Tyrėjai išnagrinėjo aštuonis geologinių duomenų rinkinius, kurie leido įvertinti Žemės ašies precesijos spartą 250-570 milijonų metų praeityje; pridėjus anksčiau atliktų tyrimų rezultatus, laikotarpis pratęstas iki 650 milijonų metų.

Ašies precesijos sparta priklauso nuo paros trukmės – kuo Žemė greičiau sukasi, tuo greičiau ir precesuoja. Naujieji duomenys parodė, kad precesijos sparta mažėjo 650-480 ir 340-250 milijonų metų praeityje, tuo tarpu prieš 340-480 milijonų metų ji išliko vienoda. Taigi ir Žemės sukimosi greitis tuo laikotarpiu nekito. Įdomu, kad nei šis laikotarpis, nei pasikeitimų laikas nesutampa su jokiais dideliais apledėjimais.

Iš kitos pusės, tektoninių plokščių dreifo skaičiavimai rodo, kad kaip tik 340-480 milijonų metų praeityje žemynai buvo išsidėstę taip, kad potvynio bangos kildavo palyginus menkos. Taigi potvyninė sąveika tarp Žemės ir Mėnulio buvo gerokai silpnesnė ir to galėjo pakakti, kad planetos sukimasis nelėtėtų. Tuo tarpu prieš ir po šio laikotarpio, panašu, Žemėje buvo daug seklių vandenynų, kuriuose lūžtančios bangos labai efektyviai perduoda sukimosi energiją Mėnulio orbitai.

Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.