Įdomi hipotezė. Už keistą Marso formą ir ekstremalų reljefą atsakingas Nerio?

Šiuo metu Marsas turi du mažyčius palydovus. Tačiau savo istorijos pradžioje Raudonoji planeta galėjo turėti daug didesnį palydovą Nerio, kuris galėjo būti atsakingas už keistą Marso formą ir ekstremalų reljefą, teigia Michaelas Efroimskis, JAV Karinio jūrų laivyno observatorijos Vašingtone astronomas, straipsnyje, kuris buvo išsiųstas į „Journal of Geophysical Research: Planets“ ir yra prieinamas kaip išankstinė publikacija per arXiv.

Marse yra vieni ekstremaliausių kraštovaizdžių Saulės sistemoje, įskaitant didžiausią kanjoną, aukščiausią kalną ir didžiausią aukštikalnių regioną.

Šis aukštikalnių regionas, žinomas kaip Tarsio iškyšulys arba Tarsio aukštuma, dominuoja Marso vakariniame pusrutulyje netoli jo pusiaujo. Tarsio regionas yra apie 5000 kilometrų pločio ir pakyla iki 7 km aukščio, neskaitant jo masyvių skydinių ugnikalnių, kurie iškyla dar aukščiau.

Beveik tiksliai priešingoje planetos pusėje nuo Tarsio yra Terra Sabaea ir Syrtis Major, dar vienas aukštikalnių regionas ir masyvus skydinis ugnikalnis atitinkamai.

Bet kuriuo atveju, didelė Nerio masė pakeitė Marso formą savo gravitacija, sukeldama potvynius magmos vandenynuose taip pat, kaip Žemės Mėnulis šiandien sukelia potvynius mūsų planetos vandenynuose.

Tačiau kadangi Marsas yra mažesnis už Žemę, jis atvėso daug greičiau, ir jo potvynių išsigaubimai užfiksavo gautą planetos formą.

Jis galėjo būti sunaikintas susidūrimo metu, palikdamas po savęs dabartinius Marso palydovus Fobą ir Deimą, arba jis galėjo būti išsklaidytas iš Saulės sistemos dėl gravitacinės sąveikos su kitu kūnu.

Tokie susidūrimai ir išsklaidymai buvo įprasti ankstyvoje Saulės sistemoje. Astronomai mano, kad Žemė gavo savo Mėnulį dėl susidūrimo su Marso dydžio protoplaneta, o išsklaidymai tarp išorinių planetų perkėlė jų pradines orbitas, kurios kadaise buvo daug arčiau Saulės, į jų dabartines pozicijas.

Tačiau kol Nerio išliko pakankamai ilgai, kad deformuotų Marsą jam vėstant, jis galėjo paruošti dirvą dramatiškai šios planetos topografijai, sakė Efroimskis. Tolesni geologiniai procesai galėjo tęsti darbą, pakeldami aukštumas ir sukurdami keistą Marso formą.

Nors ši galimybė yra įdomi, Efroimskis pripažino, kad Nerio paaiškinimas yra tik hipotezė. Idėja apie trumpalaikį didelį palydovą kelia daug klausimų, ypač dėl jo susiformavimo ir vėlesnio išnykimo.

Pavyzdžiui, jei Nerio būtų buvęs sunaikintas, jis turėjo palikti kraterių eilę, sulygiuotą su jo orbita, tačiau tokios kraterių grandinės nėra. Kita vertus, tolesni susidūrimai ir geologinė veikla galėjo ištrinti šiuos pėdsakus.

Be to, hipotezei reikia, kad geologiniai procesai perkeltų Nerio inicijuotus patobulinimus ir deformacijas į jų dabartines formas, pakeldami pirmines aukštumas dar aukščiau.

Nors pagrįsta manyti, kad šildymo ir vėsinimo procesai Marso gelmėse natūraliai padidintų bet kokius planetos formos iškraipymus, tai nėra garantuota.

Efroimskis ragino kitus tyrėjus įvertinti šią idėją ir apsvarstyti, ar yra pagrįstų būdų ieškoti šio prarasto palydovo įrodymų.