Mėnulį tyrinėję mokslininkai išsiaiškino, kas slypi jo gelmėse. Procesus po pluta išdavė gravitaciniai pokyčiai

Įprastai manoma, kad jis visas sustingęs į kietą akmenį – nors kadaise buvo skystas, sustingo greičiau, nes yra daug mažesnis už planetą. Bet dabar mokslininkai pateikė įrodymų, jog Mėnulio gelmėse tebėra bent dalinai išsilydęs uolienų sluoksnis.

Tokią išvadą jie padarė remdamiesi Mėnulio traukos lauko pokyčių analize. Mėnulio forma ir gravitacija nuolat truputį kinta dėl Saulės ir Žemės traukos; panašiai kaip Mėnulis kelia potvynius Žemėje, taip ir Žemė – Mėnulyje.

Tik Mėnulyje jie labai menki, nes uolienos mažiau paslankios už vandenį. Visgi panašiai kaip vanduo, taip ir uolienos į išorinės gravitacijos pokyčius reaguoja ne iškart, o palaipsniui. Matuojant Mėnulio formos ir gravitacijos pokyčius galima apskaičiuoti, kiek uždelstas yra atsakas, o tai priklauso nuo medžiagos paslankumo.

Seniau buvo išmatuoti Mėnulį formos pokyčiai, o naujajame tyrime išnagrinėtas ir gravitacinio lauko kitimas. Duomenų imties užteko nustatyti pokyčiams ne tik per mėnesį, kai Mėnulis apsuka ratą aplink Žemę, bet ir per metus.

Vienintelis modelis, galintis paaiškinti stebimus pokyčius, yra toks, kuriame Mėnulio mantijos apačia yra minkšta – kaip dalinai išsilydžiusi uoliena. Giliau esantis branduolys stingsta lengviau, todėl yra visai kietas.

Šis rezultatas labai svarbus siekiant suprasti tiek Mėnulio, tiek Žemės gelmių sandarą ir raidą bei apskritį planetų (įskaitant egzoplanetas) savybes.

Tyrimo rezultatai publikuojami AGU Advances.