Aštuoni Visatos kraštutinumai. I dalis: karščiausias Visatoje yra...

Kelionę į karščiausias Visatos vietas derėtų pradėti mūsiške Saule – ugniniu Saulės sistemos centru. Temperatūra Saulės paviršiuje siekia apie 5800 kelvinų, tad mūsų žvaigždė – toli gražu ne pati vėsiausia. Tačiau ir iki karščio rekordų kosmose jai dar toli. Kur kas karštesnės yra žydrosios supermilžinės: kolosali šių žvaigždžių masė gniuždo branduolius ir užkuria tokias atomines „krosnis“, kurių vien paviršiaus temperatūra siekia 50 tūkst. kelvinų. Tačiau toks karštis Visatoje – toli gražu ne ribinis. Žydrąsias supermilžines temperatūriniais pajėgumais smarkiai pranoksta baltosios nykštukės – kompaktiški neįsivaizduojamos kaitros reaktoriai, kuriais savo egzistencijos pabaigoje virsta nedidelės žvaigždės. Vienas toks žvaigžde kadaise buvęs „šlakelis“, pavadinimu HD62166, spinduliuoja 200 tūkst. kelvinų kaitrą. Savo pragariška atmosfera tokia žvaigždė priverčia švytėti didžiulį ūką.

Savaime suprantama, tokių sprogimų metu temperatūra, ko gero, būna kur kas aukštesnė nei 6 mlrd. kelvinų. 1987 m., už 160 tūkst. šviesmiečių plytinčioje Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje astronomai stebėjo kitą žvaigždės sprogimą. Jis buvo pasiutusiai galingas: iš jo branduolio atskriejusių neutrinų charakteistikos mokslininkams suteikė pagrindą manyti, kad sprogusios žvaigždės branduolyje temperatūra galėjo siekti 200 mlrd. kelvinų. Tačiau ir tai – menkniekis palyginus su temperatūra, kuri generuojama gama žybsnių metu. Trumpalaikiai superaukšta energija pasižyminčios šviesos pliūpsniai specialia teleskopų įranga fiksuojami sykį ar du per dieną. Manoma, kad tokie žybsniai žymi juodųjų bedugnių formavimosi vietą, milžiniškos žvaigždės branduolio kolapsą ar dviejų supertankių neutroninių žvaigždžių susidūrimą. Kažkokiu būdu gravitacinė energija paverčiama plonyčiu gama ir kitų radioaktyvių spindulių pluoštu. Šio proceso detalės šiuolaikiniam mokslui nėra žinomos, tačiau tikėtina, kad tokioje terpėje reliatyviųjų dalelių kamuolys būna įkaitęs iki maždaug trilijono kelvinų.

Vis tik Visatoje yra ir dar karštesnių vietų. Ir kur kas arčiau mūsų. Visai čia pat. Įdomiausia, kad tas pragaras susiformavo ne pats. Jis – dirbtinės kilmės. Tai – jutiklio tuštuma, esanti maždaug 100 metrų gylyje, netoli Ženevos (Šveicarija). 2010 m. gruodžio 6 – 8 d. mokslininkai joje vykdė atomų branduolių susidūrimus. CERN laboratorijos Didžiajame hadronų greitintuve (LHC) buvo mėginama atkartoti pirmuosius Visatos susikūrimo momentus. Vienas iš bandymo rezultatų – aukščiausia temperatūra, kokią tik yra pavykę užfiksuoti mūsų planetoje. Subatominių dalelių ugnies kamuolio temperatūra sprogimo metu siekė keletą trilijonų kelvinų.

Eksperimentas pažėrė nedviprasmiškų užuominų, kur reikėtų ieškoti karščiausių Visatos vietų. Ko gero, ne čia ir ne dabar, o tolimoje praeityje – pačiame Didžiojo sprogimo epicentre, temperatūros ir tankio singuliarumo taške, iš kurio tikriausiai prasidėjo mūsų Visata. Norint užrašyti maksimalią šio taško temperatūrą, nulius tame skaičiuje rašyti reikėtų, pakol ateitų suvokimas, kad nei fizikos, nei matematikos tokiomis aplinkybėmis paprasčiausiai nebelieka.