Visos Saulės sistemos planetos – gyvybės zona. Kaip pasikeistų mūsų kaimynai

Mokslininkai atliko įdomų įsivaizduojamą eksperimentą, kurio metu uždavė sau klausimą, o jeigu visos Saulės sistemos planetos atsidurtų gyvybės zonoje?

Skystas vanduo yra pagrindinė gyvybės sudedamoji dalis. O mūsų Saulės sistemoje Žemė yra vienintelė planeta, kurios paviršiuje yra skysto vandens. Taip yra todėl, kad mūsų planeta yra mūsų Saulės gyvybės zonoje, dar vadinamoje Auksaplaukės zona (pagal pasakos „Auksaplaukė ir trys meškiukai“ herojės vardą, kuri, maža mergaitė, pasirenka iš trijų daiktų rinkinių, atmesdama per daug ekstremalius (didelius ar mažus, karštus ar šaltus ir pan.) ir apsistoja ties viduriu, kuris yra „kaip tk tinkamas“). Ir sąlygos čia yra tinkamos. Jei būtume arčiau, vanduo užvirtų, o jei būtume toliau – virstų ledu.

Šios zonos dydis priklauso nuo to, kiek karšta ar šalta yra žvaigždė. Mokslininkai gyvybės zonose atrado 4000 egzoplanetų. Tačiau tik 24 iš jų gali būti tinkamos gyvybei. Mūsų saulės sistemoje ši zona yra 0,9–1,2 AU (astonominis vienetas) atstumu nuo Saulės. Vienas astronominis vienetas yra lygus vienam atstumui nuo Žemės iki Saulės, kuris yra 149 597 871 km.

Taigi, kas atsitiks, jei likusios Saulės sistemos planetos bus perkeltos į šią 45 milijonų km pločio gyvybės zoną. Ar gali būti, kad kitose planetose atsiras gyvybė?

Norint įsprausti aštuonias planetas į Auksaplaukės zoną, teks parodyti išradingumą. Blogiausia, kas gali nutikti, yra gyvybės Žemėje sąlygų pažeidimas.

Nuo ko pradėti

Pirma, reiktų perkelti Merkurijų į gyvybės zonos pradžią – maždaug 0,9 AU. Šuo metu gyvybės zona yra daugiau nei dvigubai toliau nuo Saulės nei šiuo metu skrieja Merkurijus.

Šioje uolėtoje planetoje mažai kas pasikeistų, išskyrus gaivią vėsą po milijardus metų trukusio karščio.

Venera jau skrieja gana arti gyvenamosios zonos 0,72 AU atstumu. Kai mūsų Saulė buvo jaunesnė ir blankesnė žvaigždė, Venera iš esmės buvo gyvybės zonoje. Ji netgi galėjo turėti sąlygas egzistuoti sekliam skystam vandenynui.

Tačiau Saulei šildant, Auksaplaukės zona pasislinko dar toliau. Temperatūra pakilo ir vandenynai užvirė. Galbūt, jei Venera būtų perkelta į vėsesnę vietą toliau nuo Saulės, ji vėl taptų tinkama gyventi.

Dar yra penkios planetos, kurias reikia patalpinti į gyvybės zoną. Pirmiausia turite įsitikinti, kad visos planetos yra vienodu atstumu viena nuo kitos. Mūsų siauroje gyvybės zonoje kiekviena planeta galėtų būti viena nuo kitos 6,5 mln. km atstumu. Tai būtų maždaug 30 kartų daugiau už atstumą tarp Žemės ir Mėnulio.

Marsas sektų paskui. Žinoma, visi norėtų sužinoti, ar Raudonojoje planetoje gali egzistuoti gyvybė. Deja, jis vis dar nevaisingas. Skystas vanduo nėra vienintelis dalykas, kurio reikia gyvybei klestėti. Marse nėra magnetinio lauko.

Tęsinys kitame puslapyje: