Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Trys Australijos moksliniai palydovai orbitoje dirbo tik trečdalį planuoto laikotarpio ir sudegė Žemės atmosferoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Praėjusią savaitę trys Curtino universiteto (Australija) moksliniai palydovai iš pateko į Žemės atmosferą ir sudegė vos po 2 mėnesių, o ne planuotų 6. Tokiu būdu mokslininkai negavo daug naudingų mokslinių duomenų. Priežastis ta, kad Saulės aktyvumas gerokai išaugo ir tai yra didelė problema visiems palydovų operatoriams ir ji tik auga, rašo „ScienceAlert“. Pasak Curtino universiteto mokslininko Kyle'o McMullano, šiais metais buvo paleisti palydovai „Binar-2“, 3 ir 4, siekiant surinkti duomenis apie Saulės sistemą. Tikėtasi, kad jie dirbs apie 6 mėnesius, tačiau dėl padidėjusio saulės aktyvumo jie išėjo iš orbitos ir sudegė Žemės atmosferoje, išdirbę vos 2 mėnesius. Ne tik moksliniai, bet ir komerciniai palydovai kenčia nuo didelio saulės aktyvumo, o tai pabrėžia tikslesnės erdvės orų prognozavimo poreikį, sako McMallanas. Saulės aktyvumas apima tokius reiškinius kaip saulės dėmės, saulės blyksniai ir saulės vėjas, tai yra įkrautų dalelių srautas, skrendantis link Žemės. Saulės aktyvumas keičiasi dėl nuolatinės žvaigždės magnetinio lauko kaitos kas 11 metų. Šis laikotarpis vadinamas saulės ciklu, o aktyvumas pasiekia piką maždaug jo viduryje. Mokslininkai vis dar negali tiksliai numatyti Saulės aktyvumo. Pavyzdžiui, per pastaruosius kelis mėnesius saulės aktyvumas buvo daugiau nei pusantro karto didesnis, nei prognozuota didžiausiam aktyvumui dabartiniame 25-ajame saulės cikle, kuris prasidėjo 2019 m. Saulės aktyvumas formuoja kosminį „orą“, kuris įvairiai veikia Žemę ir kosminę erdvę. Pavyzdžiui, didžiausio Saulės aktyvumo metu Žemėje yra daugiau geomagnetinių audrų, o vidutinėse platumose dažnai galite pamatyti šiaurės pašvaistę. Saulės aktyvumas kelia problemų orbitoje skriejantiems palydovams. Kuo didesnis aktyvumas, tuo dažniau Saulės pliūpsniai atsiranda ant Saulės ir tuo stipresnis tampa saulės vėjas. Taigi į artimą Žemės erdvę ir viršutinius Žemės atmosferos sluoksnius patenka daugiau įkrautų dalelių, kurios gali pažeisti palydovų elektroniką. Taip pat Saulė skleidžia daugiau jonizuojančiosios spinduliuotės, o tai lemia radijo ryšio sutrikimus Žemėje. Palydovai kenčia nuo saulės aktyvumo dar ir dėl to, kad papildomą energiją sugeria išoriniai Žemės atmosferos sluoksniai, todėl ji toliau plečiasi į kosmosą. Dėl to visi palydovai, esantys mažesniu nei 1000 km atstumu nuo Žemės, smarkiai patria atmosferos pasipriešinimą. Tai jėga, kuri sutrikdo jų orbitą ir priverčia palydovus kristi žemyn. Kai kurie žinomiausi objektai žemiau 1000 km yra Tarptautinė kosminė stotis ir „Starlink“ interneto palydovai. Tuo tarpu maži palydovai, tokie kaip „Binar-2“, 3 ir 4, labai retai turi variklius aukščio korekcijai, todėl yra visiškai priklausomi nuo kosminių sąlygų. Saulės aktyvumas didės maždaug metus ir turėtų sumažėti iki 2026 m.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|