Mokslininkams šokas. „Pradėjo keistis žmonių DNR“

Naujausi tyrimai, kuriuos atliko NASA Kanados komanda, rodo, kad ilgalaikės kosminės misijos gali sukelti rimtų astronautų kūno pokyčių. Įrodyta, kad buvimas orbitoje daro didelę įtaką regėjimui ir akies anatomijai.

Kaip pranešė „Interesting Engineering“, tyrimai rodo, kad ilgalaikės kosminės misijos gali neigiamai paveikti astronautų regėjimą. Išanalizuoti duomenys iš 13 astronautų, kurie Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) praleido 157–186 dienas.

Žurnale „Journal of Engineering in Medicine and Biology“ publikuotų tyrimų duomenimis, mažiausiai 70 proc. TKS astronautų patiria su skrydžiais į kosmosą susijusį neuro-okuliarinį sindromą (SANS). Šie pokyčiai apima 33 procentų akių standumo ir 11 proc. akispūdžio sumažėjimą. Sumažėjo ir 25 proc. akies pulso amplitudė.

Pokyčiai pasireiškė akių dydžio susitraukimu, židinio lauko pasikeitimu, kai kuriais atvejais regos nervo ir tinklainės patinimu. Mokslininkai teigia, kad gravitacijos trūkumas keičia kraujo pasiskirstymą organizme, todėl padidėja galvos kraujotaka ir lėtėja veninė cirkuliacija akyje.

Nors šie pokyčiai nėra didelė problema šešių–dvylikos mėnesių trukmės misijoms, kosmoso agentūros yra atsargios dėl ilgesnių misijų. Abejonių ir rūpesčių dėl astronautų sveikatos kyla tokių kelionių, kaip skrydis į Marsą, kontekste. Ilgalaikio mikrogravitacijos poveikio ir jo poveikio akių sveikatai poveikis vis dar neaiškus.

Buvimas Žemės orbitoje veikia visą kūną. Garsus pavyzdys yra astronautas Scottas Kelly, kosmose praleidęs metus. Neįprastas šalutinis misijos poveikis buvo tai, kad pasikeitė jo DNR.

Kelly turi brolį dvynį, kuris suteikė kosmoso agentūrai galimybę ištirti astronauto DNR ir išanalizuoti šalutinį ilgo buvimo mikrogravitacijoje poveikį. Astronautas praleido daugiau nei 500 dienų virš mūsų planetos, daugiausia TKS. Šios misijos metu buvo pastebėta, kad jo telomeros, galinės chromosomų dalys, gerokai pailgėjo, nors paprastai su amžiumi susitraukdavo.

Keista, bet grįžus į Žemę prireikė vos dviejų dienų, kol dauguma telomerų sugrįžo į standartinį ilgį. Nors dauguma Scotto genų normalizavosi netrukus po jo sugrįžimo, apie 7 proc. genų išlaikė ilgalaikius skirtumus nuo jo brolio Marko genų. Šie pokyčiai išliko dvejus metus.

Mokslininkai vis dar tiria mikrogravitacijos poveikį žmogaus organizmui. Akies mechaninių savybių pokyčiai gali padėti numatyti su skrydžiais į kosmosą susijusį neuro-okulinį sindromą. Šiuo metu nėra jokių prevencinių ar gydomųjų priemonių nuo šalutinio poveikio.