Naujas žvilgsnis: nežemiška gyvybė kur kas labiau tikėtina, nei manėme iki šiol

Anksčiau mokslininkai manė, kad tam, jog Žemėje atsirastų žmogiška gyvybė, jai reikėjo pereiti keletą „sunkių etapų“ – evoliucijos atsitiktinumų, kurie yra neįtikėtinai mažai tikėtini per vidutinės žvaigždės gyvavimo laiką. Dėl to mūsų, kaip protingų Visatos stebėtojų, padėtis yra retas reiškinys, o tikimybė rasti protingus ateivius – menka.

Tačiau naujas modelis meta iššūkį šiai dešimtmečius gyvuojančiai prielaidai – siūlydamas, kad žmogaus intelektas buvo ne atsitiktinumas, o rezultatas, išsivystęs pagal nuspėjamus geologinius procesus. Tyrėjai savo išvadas vasario 14 d. paskelbė žurnale „Science Advances“. 

„Mes teigiame, kad protingai gyvybei egzistuoti nebūtinai reikia daugybės laimingų atsitiktinumų, – sako pagrindinis tyrimo autorius, Miuncheno universiteto tyrėjas Danas Millsas. – Žmonės Žemės istorijoje išsivystė ne „anksti“ ar „vėlai“, o „laiku“, kai tam buvo tinkamos sąlygos. Galbūt tai tik laiko klausimas, ir galbūt kitose planetose šios sąlygos gali būti pasiektos greičiau nei Žemėje, o kitose planetose tam gali prireikti dar daugiau laiko.“

Pirmą kartą 1983 m. fiziko Brandono Carterio pasiūlytas „sudėtingų žingsnių“ (angl. hard steps) modelis yra bandymas paaiškinti, kodėl žmonės Žemėje atsirado taip vėlai – maždaug prieš 4,5 mlrd. metų, po 10 mlrd. metų Saulės gyvavimo. B. Carteris samprotavo, kad protinga gyvybė išsivystė per labai neįtikėtinų evoliucijos įvykių grandinę – replikuojančių molekulių susidarymą, RNR ir DNR atsiradimą, daugialąsčių organizmų evoliuciją, sekso ir kalbos išradimus.

Karterio pasiūlymas greitai įsitvirtino astrobiologijoje, skatindamas požiūrį, kad mūsų pačių evoliucija buvo nepaprastai neįprastas atsitiktinumas, todėl tikimybė, kad kitur Visatoje sutiksime į žmogų panašių būtybių, yra apgailėtinai maža. 

Tačiau, kaip rodo nauji tyrimai, tai gali būti netiesa. Derindami fizikos ir geobiologijos žinias, jie ištyrė pagrindinius žingsnius, lėmusius gyvybės evoliuciją mūsų planetoje.

Tai leido sukurti modelį, kuris paaiškina mūsų atsiradimą, nuosekliai atveriant pagrindinius „tinkamumo gyventi langus“, tokius kaip deguonies ir maistinių medžiagų prieinamumas, vandenynų druskingumas ir jūros paviršiaus temperatūra. Pagal šį modelį žmogaus gyvybė mūsų planetoje atsirado ne vėlai, o tiesiog tada, kai planetoje susidarė tinkamos sąlygos.

„Mes laikomės nuomonės, kad užuot grindę savo prognozes Saulės gyvavimo trukme, turėtume remtis geologine laiko skale, nes per tiek laiko pasikeičia atmosfera ir kraštovaizdis, – teigia Pensilvanijos universiteto astronomijos ir astrofizikos profesorius bei vienas iš straipsnio autorių Jasonas Wrightas. – Tai yra įprastas laiko intervalas Žemėje. Jei gyvybė vystosi kartu su planeta, tai ji vystysis planetos mastu ir planetos tempu.“ 

Siekdami patikrinti šį naująjį pasiūlymą, mokslininkai išdėstė keletą mokslinių tyrimų projektų, kurie apima vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų bandymus ekstremalioje temperatūroje ir deguonies kiekyje, siekiant nustatyti, kokiomis sąlygomis jie galėjo atsirasti. Jie taip pat pasiūlė skenuoti tolimų egzoplanetų atmosferas, ieškant svarbiausių biologinių požymių – pavyzdžiui, deguonies – ir ieškoti evoliucijos istorijoje požymių, rodančių, kad išskirtinės naujovės žmogaus gyvybės kelyje (pavyzdžiui, fotosintezė ir eukariotinės ląstelės) išsivystė daugiau nei vieną kartą. 

„Tai reikšmingas pokytis mūsų mąstyme apie gyvybės istoriją, – teigė bendraautorė, Pensilvanijos universiteto geomokslų profesorė Jennifer Macalady. – Tai rodo, kad sudėtingos gyvybės evoliucija gali būti susijusi ne tiek su sėkme, kiek su gyvybės ir jos aplinkos sąveika, o tai atveria naujas įdomias tyrimų kryptis siekiant suprasti mūsų kilmę ir mūsų vietą visatoje.“ 

Parengta pagal „Live Science“.