Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Vienų ryškiausių ir mažiausiai pažįstamų objektų neaprėpiamose Visatos platybėse – supernovų – gretos per pastaruosius keletą metų pasipildė naujos klasės atstovėmis. Kaip jos susiformuoja, kol kas dar aiškinamasi. Tačiau kerintis jų grožis lengvina jų buveinių – gimtųjų galaktikų – stebėjimo sąlygas. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Supernovos įsižiebia įvairiais būdais. Ia tipo žybsnių spektro analizės rezultatai byloja, jog tokio tipo supernovose nėra vandenilio. Šie sprogimai stebimi tuomet, kai mirštančios žvaigždės liekanos iš netoliese esančios kompanionės ima siurbti itin didelius medžiagos kiekius. II tipo sprogimuose aptinkama vandenilio, o tai reiškia, jog supernovos žybsnio metu kolapsavo masyvi žvaigždė. Kalifornijos technologijų instituto Pasadenoje ekspertas Robertas Kvimbis (Robert Quimby) su kolegomis pranešė apie šešias supernovas, kurios netelpa į dabartinės supernovų klasifikacijos standartus. Neįprastų žybsnių metu pastebėta deguonies, tačiau visiškai nebuvo vandenilio. Maža to, šios keistos supernovos žybtelėdavo dešimt sykių ryškiau už Ia tipo supernovas. Dar viena ypatybė – superaukšta temperatūra jose išsilaikydavo ištisas savaites ar net mėnesius, t. y., ilgiau nei bet kurių kitų žinomų supernovų. „Šių supernovų šviesumas jo maksimumo metu ir suminis atpalaiduotos energijos kiekis buvo tiesiog neįtikėtinas, - pažymi R. Kvimbis. – Vaizdžiai kalbant, tarsi jūsų namuose kas nors 100 vatų lemputes būtų pakeitęs 1000 vatų lemputėmis. Pagyvenkite su tokiu apšvietimu gerą mėnesį, ir sąskaita už sunaudotą elektros energiją skirtumą parodys labai vaizdžiai.“ Poreikį „įsteigti“ naują supernovų klasę suformavo 2009-2010 m. atrastos keturios neįprastos supernovos. „Mes matėme, kad jos kažkokios keistos, tačiau manęs neapleido jausmas, kad kažką panašaus kažkur jau esu matęs ir anksčiau, – pasakoja R. Kvimbis. Astronomas tuomet susirado dviejų anksčiau astronomus sugluminusių supernovų bylas – šviesumo rekordą sumušusios 2005 m. supernovos ir keisto, 2006 m. stebėto objekto, kuris švytėjo ilgiau kaip tris mėnesius duomenis. – Kai pamačiau, jog jų ir naujųjų keistuolių savybės panašios, mane kone apėmė ekstazė.“ Dūmų žiedaiKokiais būdais šie reti žybsniai susiformuoja? Tikėtina, jog jie impulsą gauna iš sunkiasvorės (iki 130 saulių masės) žvaigždės. Gyvavimo pabaigoje tokios žvaigždės pradeda tūžmingai pulsuoti – nusimetinėti plazmos apvalkalus. Stebint iš šalies, toks apvalkalų nusimetinėjimas turėtų sudaryti įspūdį, jog žvaigždė į beorę erdvę kurį laiką (mėnesius ar net dešimtmečius) išmetinėja įspūdingus dūmų žiedus. Supermasyvios žvaigždės agonija galiausiai baigiasi galingu branduolio sprogimu. Kadangi vandenilinio apvalkalo mirštanti žvaigždė atsikratė pirmiausiai, branduolio sprogimo metu ši medžiaga turėtų būti toliausiai nuo sprogimo epicentro. Supernovos sprogimo skeveldros turėtų pavyti ir perskrosti kiek vėliau nusimestus žvaigždės apvalkalus, kuriuose gausu kitų cheminių elementų – pavyzdžiui, deguonies. Šie įkaista ir ima švytėti. „Jei vandenilio apvalkalai spėja „pabėgti“ pakankamai toli, jie taip ir gali likti nepastebėti“, - samprotauja Kalifornijos universiteto Santa Kruze supernovų teoretikas Stenas Vūzlis (Stan Woosley). Kitas keistųjų supernovų susidarymo scenarijus galėtų būti toks. Viskas prasideda normaliu, vandenilio stokojančios supernovos sprogimu. Tik vietoj to, jog po sprogimo liktų mirtinai greitai aplink savo ašį besisukanti neutroninė žvaigždė, besisklaidančio sprogimo ūko centre gimsta itin magnetiška neutroninė žvaigždė – magnetaras. Labai stiprūs magnetiniai tokio objekto laukai stabdo jo sukimosi greitį. Stabdymo metu išsiskirianti energija keletui mėnesių įkaitina besisklaidančių sprogimo liekanų debesį, kuris ir pradeda švytėti. „Lėtindami sukimąsi apie savo ašį, magnetarai išspinduliuoja milžiniškus energijos kiekius, - tvirtina R. Kvimbis. Retas reiškinysS. Vūzliui įtikinamesnė atrodo pulsuojančių apvalkalų versija, tačiau, astronomu įsitikinimu, objektų švytėjimo neįprastą intensyvumą ir trukmę gana neblogai aiškina abu teoriniai modeliai. „Šios supernovos yra šviesiausi Visatos objektai, – atkreipia dėmesį S. Vūzlis. – Maža to, jie švyti ne keletą savaičių, o ištisus mėnesius.“ Tiesa, abu hipotetiniai modeliai grindžiami gana skurdžiais precedentais – Visatoje kol kas pastebėta ne itin daug supermasyvių žvaigždžių ar magnetarų. Galbūt todėl iki šiol pavyko užregistruoti tik šešis naujo tipo supernovų žybsnius. R. Kvimbio vertinimu, Saulės sistemos kaimynystėje galėtų būti nuo 1 iki 10 tūkst. įprastų supernovų, iš kurių tik viena būtų superšviesioji naujo tipo supernova. Tačiau mokslininkas neatmeta galimybės, jog daugiau tokių supernovų būtų galima aptikti tolimesniuose Visatos regionuose. Tokiu atveju jos taptų vertingais švyturiais tyrinėjant jų gimtąsias kosmoso apylinkes. Beje, visos naujo tipo supernovos buvo pastebėtos blausiose nykštukinėse galaktikose, kurias tyrinėti yra gana sudėtinga. „Kai tokioje galaktikoje sužimba superryški supernova, ji mums atstoja savotišką prožektorių, kurio šviesa sudaro mums galimybes nagrinėti supernovos gimtosios galaktikos dujinę sandarą“, – reziumuoja R. Kvimbis. |