Vestos asteroide – daugiau mįslių nei atsakymų (Video)

Buvo manoma, kad asteroide esantis krateris yra panašios sudėties fragmentų, kurių gausu asteroidų juostoje, bei didelės dalies Žemėje randamų meteoritų šaltinis.

Tačiau vos užmetęs akį į pirmąją nuotrauką, Cornell universiteto (JAV) mokslininkas Peteris Thomasas išsiuntinėjo laišką visiems kitiems mokslininkų grupės nariams: „Panašu, kad „Hubble“ rezultatas buvo pramanas!“

Vėliau mokslininkas suvokė, kad neteisingai įvertino „Dawn“ zondo padėtį fotografavimo metu, tačiau jo žodžiai gana aiškiai nusako nustebimą. Gili Vestos duobė neprimena daugumos smūginių kraterių: siena juosia tik maždaug pusę kraterio perimetro, sakė „Dawn“ zondo mokslininkų grupės narys Paulas Schenkas iš Mėnulio ir planetų instituto Houstone (JAV). Be to, kraterio viduryje yra ne įprastinis kūginis pakilimas, o apvalus kauburys.

Galbūt keisčiausi yra keli žiedai ties asteroido pusiauju – tokiu bruožu nepasižymi joks kitas Saulės sistemos kūnas, gali būti, kad jo priežastys yra susijusi su milžiniško masto susidūrimu.

Jeigu asteroido formą pakeitė susidūrimas, viena iš svarbiausių atsiradusių mįslių yra kraterio forma, sakė vyriausiasis „Dawn“ misijos mokslininkas Chrisas Russellas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele (JAV).

C. Russelas iš visos „Dawn“ mokslininkų grupės subūrė komisiją, kuri iki dviejų konferencijų, vyksiančių spalio mėnesį, įmintų asteroido mįsles.

Atsakyti į kilusius klausimus padės naujos ryškesnės nuotraukos, spektrinė analizė ir asteroido gravitacijos žemėlapis. Dabar „Dawn“ zondas yra nutolęs nuo asteroido 2700 km atstumu – maždaug šešis kartus arčiau nei praėjusį mėnesį, kai šiuo aparatu buvo užfiksuoti pirmi asteroido vaizdai.

Komisija pasinaudos papildomais duomenimis, surinktais zondui priartėjus prie asteroido ir aiškinsis, ar duobė asteroide iš tiesų atsirado dėl kokio nors susidūrimo. Susidūrimo įrodymas būtų uoliena, kuri ištirpo ir sukietėjo kraterio dugne ir uolinių nuolaužų bei ištirpusių fragmentų pėdsakai, išmesti iš kraterio susidūrimo metu.

Mokslininkai jau sugalvojo kelis galimus keistos skylės formos susidarymo variantus. Visų tų variantų pagrindas – kad 460 km skersmens krateris atsirado dėl 40-60 km skersmens kosminės nuolaužos poveikio.

Viena iš idėjų – kad 530 km skersmens antram pagal dydį Saulės sistemos asteroidui buvo smogta ne į ašigalį, o tarp ašigalio ir pusiaujo. Asteroidas gana greitai sukasi, jo para trunka maždaug 5 valandas, todėl gali būti, kad jis gana greitai pakeitė savo orientacija taip, kad kontakto regionas taptų nauju pietiniu asteroido ašigaliu.

Pasak P. Schenko, tai būtų pati stabiliausia apdaužyto asteroido konfigūracija. „Nemanau, kad kada nors matėme taip greitai besisukantį kosminį kūną su tokiu dideliu krateriu“, – sakė mokslininkas.

Sausį asteroidą sumaitojusį susidūrimą modeliavo Berno universiteto (Šveicarija) mokslininkas Martinas Jutzis ir Erikas Asphaugas iš Kalidornijos universiteto Santa Cruze (JAV). Jų gautas rezultatas buvo stebinantis.

Mokslininkai apskaičiavo, kad formuojantis krateriui asteroidas spėjo pilnai apsisukti aplink savo ašį. Dėl to po susidūrimo išsitaškiusios nuolaužos aplink kraterį krito netolygiai. Tai gali paaiškinti dėl ko siena supa tik pusę kraterio.

Pasak E. Asphaugo, pusiaujo vagos vis dar yra paslaptingos, tačiau gali būti, kad jos susidarė medžiagai grįžtant į susidūrimo sukurtą kraterį. „Nedaug ką težinome apie fiziką, kai krateris sudaro apie pusę kūno, kuris dalyvavo susidūrime“, – sakė mokslininkas.

C. Russelas tikisi, kad „Dawn“ zondas padėl paaiškinti ir tai, dėl ko Vesta yra pats šviesiausias asteroidų juostos kūnas, atspindintis apie 40 proc. jį pasiekiančios Saulės šviesos.

Nuotraukose jau matyti, kad kai kurios asteroido vietos yra šviesesnės nei vidutiniškai, o kraterių viduje matomos tamsios juostos. „Dawn“ spektrometrų surinkta informacija taip pat gali parodyti, ar šviesesniosios vietos yra sudarytos iš kitokių medžiagų, ar tiesiog jų struktūra yra labiau kristališka, atspindinčia daugiau šviesos.