Sovietinės kosmonautikos cenzūra. II d. Ar J. Gagarinas iš tiesų skrido?

Melas ir rekordai

Bene aštriausias konfliktas dėl pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą falsifikavimo kilo 1961-ųjų liepos 18 d., kai Paryžiuje prasidėjo Tarptautinės aeronautikos federacijos (FAI) posėdis. Jame buvo ruošiamasi įforminti J. Gagarino pasiektus pasaulio rekordus: pilotuojamo skrydžio trukmės rekordą (108 min.), skrydžio aukščio rekordą (327,7 km), į kosminę erdvę iškelto maksimalaus krovinio rekordą (4725 kg), du radijo ryšio rekordus (pirmąsyk buvo užmegztas dvipusis ryšys „Žemė – kosmosas“ ir „kosmosas – Žemė“ trumpųjų ir ultratrumpųjų bangų diapazonuose). Tačiau, vadovaujantis griežtomis taisyklėmis, rekordas oficialiai buvo registruojamas tik tuo atveju, jei pilotas ant žemės paviršiaus nusileido savojo skraidymo aparato kabinoje, o nusileidimą asmeniškai stebėjo sporto komisaras. Pastarasis J. Gagarino nusileidimo procedūroje dalyvauti negalėjo, nes kosmonautas leidosi nenumatytoje vietoje. Tačiau net ir sporto komisarui sumelavus, jog nusileidimo procedūroje jis dalyvavo, nuslėpti faktą, jog J. Gagarinas iš besileidžiančio kosminio laivo prieš pat nutūpimo momentą katapultavosi, buvo kur kas sunkiau. Informacija apie tokią pirmojo pilotuojamo skrydžio baigtį jau buvo pasklidusi. Be to, kai kuriuose straipsniuose buvo minima, jog „Vostok“ erdvėlaivyje yra įrengta kosmonauto katapultavimo sistema. Federacijos vadovams iškilo pagrįstas klausimas: tad kur, galų gale, nusileidimo metu buvo J. Gagarinas – erdvėlaivio kabinoje ar už erdvėlaivio ribų? Sovietų delegacija tikino, jog kosmonautas tuo metu buvo kabinoje. Federacijos vadovai reikalavo įrodymų. Tokių sovietai pateikti negalėjo, tačiau ir toliau laikėsi savosios versijos. Diskusijos tęsėsi maždaug penketą valandų. Atėjus pietų metui, išvarginti FAI vadovai nusprendė patikėti teiginiu, jog J. Gagarinas nusileido būdamas laivo kabinoje, ir rekordą įskaitė.

Nutylimos buvo ir kitų skrydžių detalės. Pavyzdžiui, praėjus vieneriems metams, vakarų pasaulio korespondentai kosmonauto Pavelo Popovičiaus pasiteiravo, kokiu būdu jis nusileido su savuoju „Vostok-4“. Kosmonautas buvo priverstas atsakyti išsisukinėdamas: „Nusileidau taip pat, kaip Titovas ir Gagarinas – erdvėlaivio viduje.“ Galiausiai tikrąją tiesą pasauliui pranešė oficialūs sovietų asmenys. 1964 m. startavus tris kosmonautus gabenusiam erdvėlaiviui „Voschod“, žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog „ekipažas pirmąsyk turėjo galimybę ant žemės nusileisti liekant erdvėlaivio viduje.“ Tačiau šioje istorijoje labiausiai stebina tai, jog klaidinga informacija apie J. Gagarino nusileidimą buvo eskaluojama net ir po to, kai pasirodė publikacijos apie visus erdvėlaivio „Vostok“ duomenis. Ir eskaluojama ne tik Tarybų Sąjungoje! 1982 m. išleistoje iliustruotoje britų istoriko Keneto Getlando (Kenneth Getland) enciklopedijoje „Kosminė technika“ yra tokia pastraipa: „Maždaug 7 km aukštyje patekimo į erdvėlaivį liukas nuo besileidžiančio erdvėlaivio atitrūkdavo, o krėslas su jame sėdinčiu kosmonautu būdavo katapultuojamas. Tuomet išsiskleisdavo parašiutas, o dar po kurio laiko nuo parašiuto atsikabindavo ir krėslas – kad kosmonautas kojomis paliesdamas žemę į jį nesusižeistų. J. Gagarinas buvo vienintelis iš erdvėlaiviais „Vostok“ skridusių kosmonautų, kuris kabinoje liko, kol erdvėlaivis galutinai nenusileido – jis katapultavimo sistemos nepanaudojo. Visi kiti „Vostok“ aparatais skridę kosmonautai leisdamiesi katapultavosi. Erdvėlaivio „Vostok“ nusileidimo aparatas žemę pasiekdavo atskirai, išsiskleidus kitam parašiutui…“

Kaip tuomet vertinti 1964 m. pranešimą apie trivietį„Voschod“, kai žiniasklaidoje buvo oficialiai paskelbta, jog „ekipažas pirmąsyk turėjo galimybę ant žemės nusileisti liekant erdvėlaivio viduje“? Ir kaip vertinti P. Popovičiaus atsakymą: „Nusileidau taip pat, kaip Titovas ir Gagarinas – erdvėlaivio viduje“? Beje, dėl šios painiavos ne visai tikslūs yra ir istoriniai įrašai: juk ir šiandien laikoma, jog pirmasis žmonijos istorijoje pilotuojamas skrydis į kosmosą truko 108 minutes. Tačiau iš tiesų tiek truko „Vostok“ skrydis, o katapultavęsis J. Gagarinas žemę pasiekė penkiomis minutėmis vėliau, tad ir pirmasis žmogaus skrydis truko ne 108, o 113 minučių.

Skrido J. Gagarinas ar neskrido?

Techninių J. Gagarino skrydžio detalių slėpimas pasėjo gandus, jog iš tikrųjų pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą išvis nebuvo. Pirmasis šią antį paleido amerikiečių „New York Mirror“: „Sovietai nepateikė jokių įrodymų, liudijančių jų tvirtinimus apie išskirtinį kosmonautikos pasiekimą – J. Gagarino skrydį orbita aplink Žemę. Gal jis tokį skrydį ir atliko, o gal ir ne. <…> Kažkas turi imtis abejojančiojo vaidmens, ir mes su džiaugsmu jo imamės. Pateikite mums įrodymų!” Tokia publikacija netruko iššaukti aštrią ir groteskišką reakciją – atseit, jei kas nors labai trokšta pasirodyti esąs kvailys, tas ir atrodo kaip kvailys. Tačiau situacija ir pagrindas abejonėms buvo kur kas rimtesnis, nei galėjo atrodyti iš pradžių.

Žinoma, vakarų pasaulio politikos ir karinės administracijos elitas neabejojo, jog J. Gagarinas erdvėlaiviu „Vostok“ Žemę iš tiesų apskriejo. Dar pirmųjų dirbtinių palydovų laikais JAV Nacionalinio saugumo agentūra ne tik įkūrė dvi rusų raketų paleidimo stebėjimui skirtas stotis (Aliaskoje ir Havajuose), bet ir sukūrė radijo įrenginį, kuriuo registravo tarybinių palydovų ir erdvėlaivių siunčiamus telemetrijos duomenis. Erdvėlaivio „Vostok“ telemetrijos duomenų registravimas prasidėjo 1961 m. balandžio 12 d., 09:26 Maskvos laiku, kai J. Gagarino kosminis laivas pakliuvo į amerikietiškų stočių stebėjimo lauką. Aleutų salų archipelagui Aliaskoje priklausančios Šemijos salos (Shemya island) teritorijoje buvo įrengta aviabazė, kurios stotis užfiksavo ir greitai dekodavo telesignalą su kosmonauto atvaizdu, kurį transliavo borto vaizdo kamera „Seliger“. Po signalo perėmimo pradžios praėjus 58 minutėms, šios televizinės transliacijos kadrai buvo persiųsti į Nacionalinio saugumo agentūros štabą Fort-Mide. Juose buvo gerai matyti, kaip kosmonautas juda, bendrauja ir gyvena erdvėlaivio kabinoje. Tad JAV vadovybė įrodymų apie sovietų kosmonauto skrydį į kosmosą iš paties patikimiausio šaltinio gavo pirmosiomis valandomis. Tad abejoti faktu, jog J. Gagarinas į kosmosą neskrido, nebuvo jokio pagrindo. Tačiau „New York Mirror“ korespondentas apie telemetrijos duomenų perėmimą nieko nežinojo ir negalėjo sužinoti. Iš Tarybų Sąjungos buvo reikalaujama pateikti kokių nors konkrečių skrydžio detalių: Žemės vaizdo iš orbitos (o fotoaparato erdvėlaivyje „Vostok“ nebuvo), raketos ir jos paleidimo proceso technines detalių (šios taip ir liko įslaptintos), raketos ir erdvėlaivio kūrėjų pavardžių (šie buvo įslaptinti dar griežčiau nei raketos paleidimo proceso detalės).

Susidarė absurdiška situacija. Sovietų valdžia oficialiai deklaravo, jog yra pasirengusi dalintis technologijomis ir žiniomis, tačiau iš tiesų vengė pateikti net menkiausias smulkmenas (bendro pobūdžio raketos brėžinius ir porą ar trejetą raketos kūrėjų pavardžių, kurie iš tarptautinės mokslininkų bendruomenės galėjo sulaukti laurų – mokslo kuluaruose visai rimtai buvo svarstoma galimybė paslaptingajam „Pagrindiniam konstruktoriui“ įteikti Nobelio premiją). Užsienio ekspertai sovietams ne sykį baksnojo pirštu į pirmo pilotuojamos skrydžio publikacijose pasirodžiusius nesutapimus – pirmosios ylos iš maišų lįsti pradėjo dar 1961 m. gegužę. Tačiau apdairūs Kremliaus demagogai į tai atsakė, jog JAV vyriausybė net su savo artimiausiais sąjungininkais kažkodėl visiškai neskuba dalintis atominės bombos kūrimo technologijomis. Tad kodėl informacija į kairę ir į dešinę turėtų taškytis sovietai? Keista tik tai, jog sovietų valdžios galvos visai nesuprato, jog pamina vieno esminių XX a. įvykių šlovę, kosminį proveržį padėdama į vieną lentyną su šimtų tūkstančių žmonių žudynėmis Hirosimoje ir Nagasakyje.

Nuvertintas žygdarbis

Po pagrindinio „Vostok“ konstruktoriaus, akademiko Sergejaus Koroliovo mirties, jo archyvuose buvo rasti užsienio ekspertų pasisakymai apie pirmąjį pilotuojamą skrydį į kosmosą. Tarp jų buvo ir 1961 m. balandžio 15 d. Hamburgo dienraštyje „Die Welt“ publikuotas rašinys, pavadinimu „Pionierius ar bandomasis triušis?“ Jo autorius klausė: „Nejau iš tiesų galima patikėti, jog yra atvertas naujas žmonijos istorijos puslapis, jei žmogus, tiesa – savanoriškai, pakartojo sėkmingus gyvūnų skrydžių į kosmosą pasiekimus? <…> J. Gagarino nuopelnas, kurio niekas šiukštu nenori sumenkinti, yra tas, jog jis leido su savimi elgtis kaip su bandomuoju objektu. <…> Juk jis pats eksperimento sėkmei jokios įtakos neturėjo ir negalėjo turėti. Savo kabinoje jis buvo ne kapitonas, o tik naudingasis krovinys.“

Nesunku įsivaizduoti, kokie jausmai apėmė S. Koroliovą, kai jis perskaitė šį straipsnį. Tačiau formaliai užsienio ekspertas buvo lyg ir visiškai teisus. O informacija buvo slepiama siekiant ir kito tikslo – nutylėti skrydžio metu kosmonautui iškilusius sunkumus ir problemas. Viešojoje erdvėje buvo piešiamas toks pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą vaizdelis: startas pavyko, pats skrydis buvo tiesiog idealus, nusileidimas – nepriekaištingas. Išeitų, jog nieko ypatingo pirmasis žmonijos istorijoje kosmonautas savo skrydžio metu taip ir nenuveikė. Kodėl jo skrydis laikomas žygdarbiu? Kur čia J. Gagarino nuopelnas? Iš tiesų tas skrydis vyko ne taip jau ir sklandžiai. „Vostok“ pakilo į didesnį orbitinį aukštį, nei buvo paskaičiuota. Ir jei būtų nesuveikusi stabdymo variklių sistema, J. Gagarinas kosmose galėjo pasilikti dvi ar tris savaites. Tai reiškia, jog jį būtų ištikusi kankinama mirtis. Be to, ne kažin koks buvo erdvėlaivio ryšys su Žeme – smarkiai trukdė ventiliatorių triukšmas.

Išeinant iš orbitos ir pradėjus nusileidimo procedūrą, sutriko automatinio valdymo sistema, ir leistis pradėjęs „Vostok“ ėmė chaotiškai vartytis. Erdvėlaivio moduliai atsiskyrė vos įskriejus į aukštutinius atmosferos sluoksnius. Apie visa tai J. Gagarinas išsamiai raportavo Valstybinei komisijai. Jo raporte pateiktos informacijos pagrindu buvo patobulintos pagrindinės erdvėlaivio sistemos. Tad pirmasis kosmonautas buvo ne pasyvus bandomasis triušis, o aktyvus perspektyvios technikos bandytojas, kas jokiu būdu negali būti prilyginama į kosmosą skraidintų šunų vaidmeniui. Skrydžių į kosmosą metu kilusios problemos buvo įslaptinamos ir vėliau. Tai privedė prie nemalonių padarinių. Sovietų valdžios troškimas viską nupiešti taip, jog komunistų žengimas į kosmosą iš šalies atrodytų kaip nesibaigianti triumfo, pergalingų pasiekimų ir proveržių grandinė, kurioje nėra ir negali būti jokių sutrikimų ar avarijų, sukėlė augantį paprastų piliečių nepasitenkinimą sovietine kosmonautika. Kilo klausimas: už ką suteikiamas Didvyrio vardas žmonėms, kurie, tiesą sakant, niekuo nerizikuoja? Juk jei jau viskas eina lyg sviestu patepta, apie kokią riziką gali būti kalba? Ir kuo kosmonauto profesija geresnė už, pavyzdžiui, šachtininko ar povandeninių laivų jūrininko profesiją? Būkite malonūs, Tarybų Sąjungos Didvyrio vardus suteikinėkite ir jiems! Ir išvis – ar ne per daug dėmesio ir lėšų skiriama kosmonautikai? Kuo ji ypatinga ir pranašesnė už kitas profesijas? Kodėl turime išlaikyti kažkokius veltėdžius, kurie nei aria, nei sėja, o paskui dar ir maudosi pasaulinės šlovės spinduliuose?

Nieko stebėtino, jog XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje sovietinė kosmonautika atsidūrė ant prarajos slenksčio. Rusai retoriškai klausia, ar nebuvo tokio nuosmukio priežastis štai toks požiūris į savo pasiekimus ir pergales?

Kosminės programos išliko, tačiau didžiąja dalimi – dėl amerikiečių indėlio. Juk pačiu juodžiausiu ir skurdžiausiu tarybinės, o vėliau rusiška tapusios kosmonautikos laikotarpiu raketų ir kosminės technikos barus finansiškai rėmė būtent amerikiečiai. Nesvarbu, kad turėdami tam tikrų išskaičiavimų ir sudarę toli gražu ne tokią jau nekaltą bendradarbiavimo sutartį.

Ar istorija kartojasi ir šiandien? Nors kosminė raketų pramonė tapo kiek atviresnė, o apie šių dienų rusų ekspedicijas į beorę erdvę galima sužinoti nepalyginamai daugiau, nei apie J. Gagarino skrydį, Rusijoje baiminamasi, jog buvęs susvetimėjimas ir polinkis viską įslaptinti niekur nedingo. Atvirkščiai – jis vis auga. Ar tai gresia neišvengiamu degradavimu? Gal tuomet vertėtų atsisakyti to žalingo įpročio bet kokias problemas iškarpyti cenzūros žirklėmis? Nes, kaip jau yra ne sykį nutikę (pavyzdžiui, povandeninio laivo „Kursk“ tragedijos atveju), kai yla išlįs iš maišo, ką nors pakeisti gali būti per vėlu.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Sovietinės kosmonautikos cenzūra. I d. Tikroji Baikonūro paskirtis ir slaptasis „Vostok“