Užkariaujant galaktiką tektų išmokti nesvarumo būsenoje mylėtis ir gimdyti vaikus

Anksčiau tie patys mokslininkai visą pasaulį žavėdavo idėjomis apie antimedžiagos panaudojimo galimybes ginkluotėje, apie keliones laiku per hipotetines „kirmgraužas“ kosminėje erdvėje, tarsi gyventume fantastiniame filme.

Natūralu, kad dar vieną DARPA idėją – kosminę ir savo užmojais, ir pačia prasme – mokslininkai įvertino skeptiškai. Ir viena iš pagrindinių priežasčių abejoti – sekso bei vaikų gimdymo kosmose neįmanomumas. Kelionės link artimiausių žvaigždžių sistemų netgi išvysčius patį didžiausią greitį, kokį šiandieninės technologijos gali suteikti, truktų daugelį dešimtmečių, o gal net ir šimtmečių. Kitaip tariant, kosminiame laive turėtų mirti ir gimti kelios žmonių kartos, todėl reprodukcijos užduotis taps esmine, skelbia „newsru.com“, remdamasi „The Daily Mail“ informacija.

„Užsiimti lytiniais santykiais ir gimdyti esant nesvarumo būsenai yra tikrų tikriausiais pragaras“, – sakė Masačiusetso universiteto (JAV) biologė Athena Andreadis. Be to, vaiko svoris gimdoje ir po gimimo yra vienas pagrindinių jo normalios raidos rodiklių. Daugelis mokslininkų abejoja, ar be gravitacijos jėgos apskritai įmanomas pastojimas.

Bet kokiu atveju mokslininkai žino, kad netgi po kelių mėnesių buvimo aplinkoje be gravitacijos – pavyzdžiui, Tarptautinėje kosminėje stotyje – vyksta žalingi skeleto pokyčiai. Be abejo, galima tikėtis, kad po šimtmečio žmonija sukurs „dirbtinę gravitaciją“, bet kol kas tai yra labai tolimos ateities technologija.

Be to, pavojų žmonių gyvybei kelia tarpžvaigždinė spinduliuotė – jos ilgalaikio poveikio organizmui kol kas negalime tiksliai nusakyti. Ką jau kalbėti apie tai, kad tokiomis sąlygomis turėtų gimti ir vystytis vaikai, kurie patys turėtų susilaukti palikuonių. Žmogaus kosmose apskritai tyko daugybė pavojų ir kliūčių, kurių dauguma nežinoma netgi patiems mokslininkams, sakė A. Andreadis.

Tik išsprendus visus šiuos klausimus būtų galima svarstyti apie tai, kaip žmonijai reikėtų nusigauti iki kitų žvaigždžių. Raketos, sugebančios nugabenti mus iki Mėnulio šiuo atveju yra visiškai netinkamos. Tokiai kelionei reikėtų „daugiau kuro, nei kad visa mūsų regimosios Visatos masė“, – vaizdžiai problemą apibūdino fizikas Richardas Obousy. Jis vadovauja projektui „Icarus“, kurio tikslas yra ištirti nepilotuojamai misijai skirto tarpžvaigždinio erdvėlaivio su termobranduoliniu varikliu kūrimo galimybes.

Kalbant apie alternatyvas, šiuo metu svarstomi tik fantastiniai varikliai, veikiantys termobranduolinių reakcijų pagrindu, tik kad tokių reakcijų žmonija ne tik kad nemoka suvaldyti, bet ir apskritai apie jas žino nedaug. Arba galima kelti teoriją apie antimedžiagos pagrindu veikiančius variklius, tačiau tai būtų apskritai už rimtų mokslinių tyrimų ribų.

Labiausiai skeptiškai nusiteikę mokslininkai tvirtinta, kad žmonijai visų pirma būtų neblogai bent jau nuskristi iki Marso – artimiausios Žemei ir daugeliu parametrų gana panašios planetos. Tiesa, „reprodukcijos kosminiame laive“ klausimas neatrodo toks jau neišsprendžiamas – kosmose jau yra pabuvoję gana daug žmonių – palyginus su kelionių iki kitų žvaigždžių techniniais reikalavimais.

Suvokti amerikiečių mokslininkų užmojus padės vienas faktas: toliausiai nuskriejęs ir greičiausiai judantis žmogaus sukurtas objektas yra kosminis zondas „Voyager 1“, pasiekęs Saulės sistemos pakraštį ir keliaujantis jau 34 metus. Per tą laiką įveiktas tik 1 % kelio iki Kentauro Alfos – artimiausios žvaigždės, neskaitant Saulės.