Audiencija pas N. Armstrongą. I dalis. Apie bombonešį B-29 ir kitus per plauką nuo mirties atvejus (Video)

Alex Malley (A. M.), „CPA Australia“ direktorius: pirmiausiai man į galvą ateinantys žodžiai yra lemtis, likimas. Taip jau nutiko, jog pirmajame aviacijos šou, kuriame jūs lankėtės ( jis vyko 1932 m.) jums buvo tik dveji metukai, jus ten pasiėmė tėtis. Lėktuvu pirmąsyk su tėčiu skridote septynerių. Piloto licenciją gavote būdamas penkiolikos. Visa tai byloja, jog jūsų ateitis buvo nulemta jau vaikystėje. N. Armstrongas: Taip, skrydžių, aviacijos pasaulis mane pakerėjo dar tuomet, kai buvau pradinės mokyklos moksleivis. Norėjau kokiu nors būdu būti įtrauktas į tą pasaulį. Tačiau mano ryžtas ir aistra žengiant pirmuosius žingsnius aviacijoje buvo dizainas. Aviacijos dizaineris – štai kuo aš svajojau tapti. A. M.: Jūsų tėtis ir mama – Stivenas (Stephen) ir Vajola (Viola). Tėtis dirbo valstybės tarnautoju Ohajo valstijoje. Jis daug keliaudavo. Ko jus tėvai išmokė, kokius pagrindus suteikė auklėdami? N. Armstrongas: Mano tėvas buvo auditorius, jis auditavo valstijos, kurioje gyvenome – Ohajo – biudžeto išlaidas. Tad, kai tėvai buvo jauni, mūsų šeimos gyvenimo būdas nebuvo sėslus – paskui tėtį išmaišėme visą valstiją. Manau, mano tėvai buvo labai liberalūs, nuosaikūs ir leisdavo man daryti tai, kas atitiko mano interesus. Aš jiems už tą suteiktą laisvę liksiu amžinai dėkingas – už tai, kad jie nebandė nurodinėti, kuo turėčiau tapti, ko turėčiau imtis. A. M.: Kituose pokalbiuose esate minėjęs, jog vaikystėje gana smarkiai bijojote mirties ir nerimaudavot, kas būtų, jei mirtų jūsų augintinis naminis gyvūnas. Ne visai panašu, jog tokiomis savybėmis galėtų pasižymėti žmogus, kuris per visą savo gyvenimą tiek daug ir taip smarkiai rizikavo savo gyvybe. N. Armstrongas: Manau, daugeliui jaunų žmonių mintys apie mirtį nėra patrauklios ir sukelia nesmagumo, nepatogumo jausmą. Nesvarbu, apie kieno mirtį kalbama – apie jo paties, jo artimųjų ar jo augintinių. Tą sunkumą žvelgiant į mirtį, į jos tikroviškumą patyriau ir aš. Ir man reikėjo ne vienerių metų, kol tai įveikiau.

A. M.: Korėjos kare jūs dalyvavote septyniasdešimtyje karinių oro operacijų, kur taip pat turėjote galimybių susidurti su mirtimi. Kaip jūs prisimenate jūsų ir kolegų, tarnavusių karinėse oro pajėgose, riziką? N. Armstrongas: Rizika oro pajėgose yra savaime suprantamas ir natūralus dalykas. Manau, jog karo pilotų darbas yra gerokai rizikingesnis už pilotų-bandytojų ar astronautų darbą. Tos išgyventos rizikos vaisiai – neįkainojami. Visur yra ir geroji, ir blogoji pusė. Blogoji pusė šiuo atveju – tu netenki kolegų. Jie žūsta. Tai yra skaudu… Geroji pusė – formuojasi labai artimas, tamprus ryšys su kolegomis, kuriems pavyksta išgyventi. Tas ryšys nenutrūksta visą likusį gyvenimą. Tad tokią patirtį vertinu kaip nepaprastai svarbią, nes tokia patirtis ugdo charakterį, formuoja tą bazinį bendrumo jausmą, tą vienijantį tarpusavio ryšį. Taip tu tampi geresniu žmogumi, išmoksti įveikti kliūtis, nepalankią aplinką, keblias situacijas ir riziką. A. M.: Nilai, pakalbėkime apie jūsų kaip piloto-bandytojo karjerą. Ji, kaip ir bet kuris kitas jūsų karjeros aspektas, buvo išskirtinė. Atskleiskite, prašau, ką reiškia būti pilotu-bandytoju? Ką reiškia skraidyti tais lėktuvais taip dažnai? N. Armstrongas: Pilotas-bandytojas visų pirma sprendžia problemas. Jis ieško neatitikimų, techninių momentų, kuriuos būtų galima patobulinti, kurie pagerintų skrydžio kokybę, taip pat kliūčių, kurios kelia riziką baziniam saugumui. Tokio piloto darbas – identifikuoti tokias problemas ir prisidėti ieškant problemos sprendimų. Tad iš principo tai yra problemų sprendimo darbas – dirbdamas jį, tu nuolatos susiduri su nežinomais dalykais. Aš atradau užburiančiąją šio mano karjeros etapo pusę – man nuoširdžiai patiko tai, jog aš turėjau galimybę prisidėti ieškant problemos sprendimo būdų. Aš tuo mėgavausi iš visos širdies. Istorija byloja, jog žmonijos techninis progresas buvo lėtas. Pažanga atneša vis daugiau naujovių, mes žinome vis daugiau ir tai lengvina kai kuriuos gyvenimo aspektus, tačiau būti to progreso smaigalyje yra rizikingas iššūkis. A. M.: Vienas iš tokių iššūkių – vienas iš pirmųjų jūsų skrydžių sunkiuoju bombonešiu B-29. Kaip sekėsi to skrydžio metu? Ar buvo iškilę kokių nors problemų? N. Armstrongas: Taip, buvau vienas iš dviejų B-29 pilotų. Bombonešis turėjo į didžiulį aukštį iškelti kovinį raketinį lėktuvą ir jį paleisti. „Supertvirtove“ pakilome į maždaug 9 km aukštį, ir tada vienas iš keturių propelerių sugedo. Tačiau jis ne sustojo, o pradėjo suktis vis greičiau ir greičiau. Savaime suprantama, kažkuriuo momentu jis turėjo sprogti. Turėjome tokį pasirinkimą: arba lėtiname greitį ir mažiname aukštį, kad mažėtų ir propelerio sukimasis, arba toliau didiname greitį ir kylame aukštyn, kad galėtume išmesti raketą. Pasirinkome antrąjį variantą. Mes paleidome raketą. Ir beveik tą pačią akimirką, tučtuojau po to, kai paleidome tą raketą, propeleris sprogo – tai buvo kraštinis dešinysis (ketvirtasis) propeleris. Jo menčių skeveldros pažeidė trečiąjį propelerį, prakirto bombonešio korpusą kiaurai, pažeidė ant kito sparno veikusio antrojo propelerio variklį – taip mums liko vienintelis kraštinis kairysis (pirmasis) veikiantis propeleris. Reikia pripažinti, situacija ne iš maloniųjų…

Ką gi, buvome pakilę į didelį aukštį, tačiau po mumis driekėsi didžiulis išdžiūvęs ežeras, ant kurio galėjome nusileisti. Mums reikėjo vieninteliu likusiu varikliu atlikti labai švelnų posūkio manevrą ir grakščiai sklendžiant nutupdyti milžinišką lėktuvą. Tiesa, antrojo piloto šturvalas neveikė – jo laidus nukirto sprogęs ketvirtasis propeleris. Tačiau mano šturvalas dar veikė. Tad lėktuvą valdžiau aš, o jis atliko visą protinį darbą. Kai vis tik nusileidome ant žemės ir apžiūrėjome lėktuvą, pamatėme, jog… nenukirsti buvo likę tik keli mano šturvalo laidų plaušeliai… Per plauką… Tad mums labai pasisekė, kad toje situacijoje likome gyvi. A. M.: Neįtikėtina… Bet imkime kitą pavyzdį. Berods tai įvyko mėnulio modulio treniruoklyje. Kaip supratau, ten taip pat nutiko kažkas ekstremalaus? Ar galėtumėte papasakoti apie tai? N. Armstrongas: Na… mums reikėjo kažkaip imituoti nusileidimą Mėnulyje. Žinia, Mėnulyje nėra atmosferos, skrendi vakuume. Gravitacija yra gerokai silpnesnė nei Žemėje. Tad nusileidimo modulio valdymas tokiomis sąlygomis yra absoliučiai kitoks nei Žemės sąlygomis. Mes jautėme, jog mums pirmiausiai reikia perprasti tuos skirtumus, kad leisdamiesi Mėnulyje jaustumėmės užtikrintai ir patogiai. Tad tas treniruoklis mums suteikė nepaprastai vertingos patirties. Deja, tai buvo sudėtingas, komplikuotas mechanizmas su daugybe įvairiausių raketų, laidų ir visokių kitokių įmantrybių. Žinoma, jis buvo potencialus gedimų šaltinis. Vieną dieną toks gedimas įvyko tuomet, kai aš ore praktikavausi tuo treniruokliu. Nustojo veikusi manoji modulio valdymo sistema. Kad laikas spausti katapultos mygtuką, supranti labai greitai. Aš taip ir padariau – katapultavausi. Laimei, katapulta suveikė nepriekaištingai. Vienintelis sužeidimas, kurį patyriau to incidento metu – prisikandau liežuvį. A. M.: Tačiau, kaip byloja legendos, ir kaip nutiko iš tikrųjų, jums teko grįžti prie nebaigtos užduoties? N. Armstrongas: Taip, darbą reikėjo atlikti iki galo. Ir aš nusprendžiau, jog privalau jį atlikti.

A. M.: Norime jums pademonstruoti prezidento Džono Kenedžio kalbos fragmentą:

„… Bet kodėl, klausia kai kurie, kodėl – Mėnulis? Kodėl kaip tikslą pasirinkome Mėnulį? O aš jų galiu paklausti: kam tada kopti į aukščiausią kalną? Kam tada prieš 35-erius metus reikėjo perskristi Atlanto vandenyną? …Mes nusprendėme skristi į Mėnulį! Mes nusprendėme skristi į Mėnulį!! … Mes nusprendėme nuskristi į Mėnulį dar šį dešimtmetį ir atlikti daugybę kitų dalykų – ne todėl, jog tai lengva, o todėl, kad tai – sunku. Nes šis tikslas sutelks geriausius mūsų išteklius ir kompetencijas. Nes šis iššūkis yra tas, kurį mes trokštame priimti, tas, kurio mes nenorime atidėlioti, ir tas, kurį mes įveiksime…“

A. M.: Jungtinėms Valstijoms tas laikmetis buvo ypatingas. To siekė pats prezidentas. Tačiau politikai, valstybės administracija, mokslininkai, visuomenė – šiai misijai nepritarė praktiškai visa likusi šalis. Kur slypėjo raktas į sėkmę – kaip atsitiko, kad misijai vis tik buvo uždegtos žalios šviesos?

N. Armstrongas: Pirmiausia, reikia įvertinti to meto kontekstą. Visų pirma, Tarybų Sąjunga pirmoji sėkmingai orbiton paleido dirbtinį Žemės palydovą. Antra, netrukus SSRS pirmoji į kosmosą nuskraidino žmogų – jis ne tik pakilo į kosmosą, bet ir apskriejo aplink Žemę, atliko orbitinį skrydį.

Mes buvome atsidūrę uodegoje. Savo sąskaitoje iki tol turėjome vienintelį kosminį skrydį – Alanas Šepardas (Alan Shephard) kosmose išbuvo dvidešimt minučių. Tai buvo trumpas suborbitinis skrydis į maždaug 160 km aukštį: kapsulė pakilo ir nusileido į vandenyną – aplink Žemę neapskriejo. Mes taip ir nebuvome pasiuntę nė vieno žmogaus į orbitą – nė vienas amerikietis nebuvo apskridęs aplink Žemę. Tad tokiomis aplinkybėmis iškeltas tikslas nuskristi į Mėnulį atrodė kaip neįtikėtinas, neįmanomas dalykas. Techniškai…

Tačiau NASA buvo jauna organizacija – tuomet jai buvo ar tik ne ketveri metai – ir ji daug bei produktyviai mąstė apie šią užduotį. Buvo nuspręsta, jog nusileidimas Mėnulyje yra bene vienintelis ėjimas, kuriuo mes galėtume pavyti TSRS. Kaip kalbėjo mūsų prezidentas, tai – naujas, neištirtas vandenynas, kurį mes turime perplaukti. Ir mes tai turime padaryti pirmieji. Tai sužadino žmonių vaizduotę. Nes tuomet vyko arši ideologinė kova tarp Rytų ir Vakarų bei buvo iškilusi grėsmė visos žmonijos ateičiai. Tad misija į Mėnulį buvo nepaprastai svarbi – ne tik techniškai. Iššūkis buvo tiesiog didžiulis. Mėginimas gauti tam sutikimą, palaiminimą – ne tik valdžios, bet ir visos nacijos, visų tautiečių – atrodė sukrečiantis.

Vaizdo siužetas

(Laukite tęsinio)

Parengė Saulius Žukauskas, sauliuszukauskas01@gmail.com