Č.Iškauskas. Kaip rusai ir amerikiečiai Mėnulį dalijosi...

Pramanas, pakurstęs aistras Potsdamo konferencija, 1945 07 17 – 08 02. Trijų valstybių – II pasaulinio karo nugalėtojų– SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai Josifas Stalinas, Harry S. Trumanas ir Winstonas Churchillis (pastarasis konservatoriams pralaimėjus rinkimus turėjo grįžti į Londoną, jį pakeitė leiboristas Clementas Atlee) dalijasi pokarinę Europą. Viename iš susitikimų tarp sovietų ir amerikiečių lyderių užsimezga keistas pokalbis, kurį 1966 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Prieš Hirosimą buvo Potsdamas“ („Hirosima Followed Potsdam“) užfiksavo Amerikos istorikas ir to meto JAV prezidento vertėjas Robertas Mylanas. Baigiantis konferencijai J. Stalinas Amerikos vadovui staiga pasiūlė aptarti problemas, susijusias su Mėnulio padalijimu. H. S. Trumanas patikslino: „Jūs, pone Stalinai, žinoma, turėjote galvoje Vokietijos padalijimą?“ J. Stalinas užtraukė savo garsiąją pypkę ir su nugalėtojo gaidele tvirtai pakartojo: „Mėnulio. Juk dėl Vokietijos mes jau susitarėme. Būtent Mėnulį turiu galvoje. Ir būkite tikras, pone prezidente, Sovietų Sąjunga turi pakankamai jėgų ir techninių galimybių, kad kuo rimčiausiai savo pranašumą įrodytų“. Apie šį neįprastą pokalbį dokumentiniame filme „Mėnulis: kita realybė“ pirmą kartą prakalbo Rusijos televizijos kanalas REN TV 2004 m. Buvo rodomi autentiškos Potsdamo konferencijos nuotraukos, užkadriniame tekste „Mėnulio fenomenų tyrinėtojas“ Sergejus Cebakovskis rimtu tonu kalbėjo apie keistas šio dangaus kūno dalybas. Kai diskusija įsisiūbavo, žinomas rusų mokslinės fantastikos kūrėjas Romanas Arbitmanas, gyvenantis Izraelyje, gardžiai pasijuokė iš jo, tik išgalvotu Rustamo Katzo vardu, sukurto fantastinio romano, įėjusio į antologiją „Tarybinės fantastikos istorija“, aprašytos situacijos Potsdame. Pasirodo, nebuvo jokių derybų dėl Mėnulio, nebuvo R. Katzo, Herbertas Wellsas nesakė kalbos I Rusijos rašytojų suvažiavime, Aleksandras Tvardovskis nerašė poemos „Tiorkinas Mėnulyje“, o Jurijus Andropovas su rašytoju fantastu Viktoru Pelevinu nesvarstė šio romano „OMON Ra“ ir t.t. Kitaip sakant, visa tai yra paprasčiausias išsigalvojimas, kuris kaip reikiant pakurstė Rusijos kūrėjų aistras. J. Stalinas bijojo NSO ir priešo raketų... Kita vertus, yra žinomas dėsnis: niekas neatsiranda iš niekur. Taip ir su Mėnuliu. Juk dar nuo Antikos laikų išminčiai, mąstytojai ir išradėjai, žvelgdami į dėmėmis papuoštą Žemės palydovą, tikėjosi kada nors jį patyrinėti „iš arčiau“. Pats R. Arbitmanas rašo, kad, jeigu 1917 m. V.Lenino būtų neužvaldžiusi bolševikinė ideologija, tai, pasitelkęs kokį nors Agitpromą, jis būtinai būtų sukūręs žinybą, tiriančią bolševikų invazijos į Mėnulį galimybes. Juokai juokais, tačiau J. Stalinas ėmė realizuoti šią mistinę idėją dar 3-me dešimtmetyje. Viskas prasidėjo nuo aviacijos pramonės, kuriant tokius lėktuvų variklius, kurie ėmė naudoti reaktyvinį ir raketinį kurą, pajėgiantį aparatus pakelti į Žemės orbitą ir dar aukštesnę kosminę erdvę. Idealizuotą tarpplanetinės raketos projektą 1935 m. pirmas savo net 10 kartų išleistoje knygoje „Tarpplanetinės kelionės“ aprašė žinomas populiarios mokslo ir technikos literatūros kūrėjas Jakovas Perelmanas. Jai pritarė pats Konstantinas Ciolkovskis, dar 1903 m. paskelbęs lyginamuosius raketos rodiklius.

„Kosminiams skrydžiams skirta raketa turi būti nedidelių matmenų, 10-20 metrų ilgio, o, kad sėkmingai nusileistų ant Žemės ar kitų planetų, turi būti sujungta keletas tokių cigaro formos prietaisų, kurių apvalkalas pagamintas iš plieno, volframo, chromo, - pritarė knygos teiginiams šis apkurtęs, iki gyvenimo pabaigos beveik neišgarsėjęs, bet kosmonautikos pagrindus sukūręs mokslininkas. - Kuras turi būti pagamintas iš naftos – pigios, degias dujas išskiriančios medžiagos, išeinančios iš vamzdžio dideliu greičiu – maždaug 4 km per sek. Žinoma, geriau degti ne naftą, o skystą vandenilį, bet ši medžiaga dar gana brangi...“

Gali atrodyti keista, bet šie mokslininkai tarpplanetinę raketą tuomet įsivaizdavo kaip aprūpintą trimis vairais aparatą, kad jis sėkmingai nusklęstų ant Žemės paviršiaus. J. Perelmanas jau tada suskirstė tris kosminės programos etapus: pirmas – sukimasis aplink Žemę tarsi jos palydovas, antras – kelionės į tolimesnius Saulės sistemos kampelius ir, trečias – nusileidimas numatytoje planetoje. Mėnulis buvo tik tarpinė stotis kelyje į kitas planetas.

Vakaruose jau griaudėjo Adolfo Hitlerio įsiūbuoti naciai, ir J. Stalinas galvojo ne apie kosmosą ar ateivius, o apie kariniams tikslams skirtų raketų kūrimą. Jį ypač sujaudino gandai apie tariamą NSO pasirodymus virš Žemės ir vokiečių sukurtą raketą Fau-2. Surinkęs daug panašios informacijos, Kremliaus šeimininkas viename kabinete pasodino tuo metu jau išgarsėjusį raketų kūrėją Sergejų Koroliovą ir įsakė iš tos medžiagos padaryti atitinkamas išvadas. S .Koroliovas po kelių parų analizės pasakė J. Stalinui: „Ne, NSO nėra priešininkų skraidantys aparatai, bet šį fenomeną reikia atidžiai tyrinėti, ypač dabar, kai mes kuriame raketas, galinčias išvesti mus už atmosferos ribų“. J. Stalinas juo tikėjo. Juk dar 1933 m. S. Koroliovas paleido pirmąją SSRS skysto kuro raketą ir buvo paskirtas Reaktyvinio mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotoju. Tiesa, 1938 m. jis buvo apkaltintas naryste opozicinėje grupuotėje ir kenkėjiška veikla ir nuteistas dešimčiai metų kalėti; iš pradžių dirbo aukso kasyklose Kolymoje, vėliau buvo kalintas NKVD specialiojoje tarnyboje, kur konstravo naują aviacinę techniką; 1944 m. buvo išlaisvintas anksčiau laiko, tik 1957 m. reabilituotas. Kosmines raketas jis tobulino kone 20 metų – iki pat amerikiečių išsilaipinimo Mėnulyje. Tik 1946 m. gegužės 13 d. J. Stalino įsaku buvo sukurta SSRS raketinė kariuomenė, bet ji su kosmosu mažai ką turėjo bendro.

A.Hitlerio ambicijos paskatino pažangą?

Bet labiausiai J. Staliną erzino slapti vokiečių raketinės pramonės tyrimai. Laikraštis „Die Welt“ neseniai rašė, kad prieš 70 metų, 1942 10 02, iš karinių oro pajėgų poligono Pėnemiundėje raketa A2 („Agregatas – 2“) pakilo į aukštį, kurį galima vadinti kosmine erdve. Ji pasiekė 84,5 km aukštį ir nuskriejo 190 km, nors pagal NASA standartus kosminė erdvė prasideda už 80 km ribos.

Tąkart Žemės traukos įveikti nepavyko: 6,5 karto raketos greitis buvo mažesnis negu jo reikia Žemės traukai įveikti. 1943 m. sukurta raketa V4 („Vergeltungswaffe-4“ arba „Atpildo ginklas – 4“) irgi netapo Mėnulio užkariavimo priemone ir virto grėsmingu iššūkiu priešams, pirmiausia britams. Jos bandymų metu žuvo daugiau žmonių negu per raketos sprogdinimus priešo teritorijoje, todėl apie A. Hitlerio ambicijas nuskrieti į Mėnulį nebuvo ir kalbos.

Tačiau J. Stalinui tokie bandymai baimės įvarė. Kaip ir anglų mėginimai sukurti tarpplanetinį laivą. Toks projektas gimė 1939 m., praėjus 6 m. kai buvo įkurta Britų tarpplanetinė draugija (British Interplanetary Society, BIS). 1936 m. joje įkurtas Techninis komitetas parengė kosminės raketos projektą, skirtą skrydžiams į Mėnulį ir grįžimui į Žemę. Mokslininkai ištyrė 120 raketinio kuro rūšių ir apsistojo prie skysto bei kieto kuro kombinacijos, vadinamų koloidų - kietos, skystos ar dujinės dispersinės kuro sistemos.

Karas nutraukė šiuos ambicingus tyrimus ir kosminių tyrinėjimų lauke paliko JAV, SSRS bei Vokietijos mokslininkus.

Artėjo nauja era, tačiau J. Stalino ir H. S. Trumano pokalbis 1945 m. dabar neatrodo jau toks iš absurdiškos fantastikos srities. Kosmoso erdvės dalybos tęsiasi.

Paskubėkime ir mes. Antai, prieš porą metų rašėme, jog sėkmingai parduodami sklypai Marse ir Mėnulyje. Pasaulyje yra daugiau kaip 2 milijonai žmonių, kuriems priklauso sklypai įvairiuose dangaus kūnuose. Štai Amerikos kompanija “Lunar Republic Society” pardavinėja Mėnulio plotus. Pavyzdžiui, 4000 kv. metrų sklypą galite įsigyti už kokius 30 eurų… Pigu? Beprotiškai. Teigiama, kad nekilnojamas turtas labai atpigo per pasaulio (suprask – Žemės) ekonominę krizę…

Toli ieškoti nereikia: atsivertę tarptautinės organizacijos regioninio padalinio “Mėnulio ambasada Baltijos šalyse” tinklapį (Lunar Embassy Baltic, http://www.lunarbaltic.lv/goods2marss_lt.html), taip pat rasite patrauklių skelbimų...