Slėptuvių bunkeriai starto aikštelėse: jei būtų sprogusi „Apollo“ misijų raketa

Starto aikštelių slėptuvių bunkeriai pajėgūs atlaikyti 430 skersmens liepsnų pragarą, kurį užkurtų avarijos atveju užsiliepsnojęs raketinis kuras. Jis degtų apie 40 sekundžių, per tą laiką būtų pasiekta + 1 370ºC. Nors teoriškai nelabai aišku, kaip ir kiek išsamiai astronautai ar starto aikštelės darbuotojai būtų informuoti apie nelaimę raketos sprogimo atveju, kiekvienas, kuris atsidurtų slėptuvėje ir užvertų šarvuotas duris apie tai, kokios tiksliai katastrofinės problemos ištiko raketą, žinotų ne kažin ką. Ankšta slėptuvės patalpa pastatyta ant masyvių spyruoklių, kurių paskirtis – sugerti sprogusios raketos smūgio jėgą. Kiekvienas iš slėptuvėje įrengtų 20 krėslų yra pakankamai erdvus, kad jame astronautas įsitaisytų nenusivilkęs ir neišsandarinęs skafandro. Kiekvienam atsidūrusiam slėptuvėje skirta po ugniai atsparaus audeklo antklodę ir vadinamąją deguonies žvakę – natrio chloridų ir geležies miltelių savo sudėtyje turintį cheminį deguonies generatorių. Degdama tokia žvakė pagamina pakankamai deguonies. Išsamiose instrukcijose ant slėptuvės sienų aiškinama, kada reikia uždegti deguonies žvakes ir kada pakeisti anglies dvideginio filtrus. Avarijos atveju betoninėje slėptuvėje atsidūrusiems astronautams įrengtas net ir tualetas – tam atvejui, jei iš slėptuvės jiems nepavyktų ištrūkti ilgesnį laiką.

Į slėptuvę astronautai būtų patekę 30 metrų ilgio čiuožykla, įrengta prie mobilios starto aikštelės platformos pagrindo, iš šiaurinės pusės. Čiuožykla veda į patalpą, kuri vadinama „gumine“ – jos sienos, grindys ir lubos išmuštos guma: jei nusileidimas į bunkerį būtų „kietas“, guminės sienos jį absorbuotų. Reikia pripažinti, jog slėptuvė buvo sukonstruota ne astronautų, o starto aikštelėje dirbusių specialistų gelbėjimuisi. Iš būsimųjų mėnulio herojų vargu ar buvo tikimasi, jog jie avarijos atveju nusileis iš 110 metrų aukštyje esančio raketos smaigalio ant žemės. Tą jie galėtų padaryti nebent nusileidimo lynais, nutiestais nuo raketos smaigalio iki žemės. Per ketverius metus didingoji raketa „Saturn V“ į kosmosą kilo ir Mėnulio link keliavo 8 kartus. Ši raketa ir dabar tebėra didžiausia, aukščiausia, sunkiausia ir galingiausia raketa iš visų, kurias kada nors sukūrė žmogus.

Kiekvienas iš penkių raketos variklių (vieno iš jų skersmuo – 3,7 metro, o aukštis – 5,8 metro) generavo po maždaug 32 mln. arklio jėgų (visi kartu – 160 mln. AG), o per sekundę sudegindavo po maždaug 3 tonas raketinio kuro. Per 2,5 minutės „Saturn V“ variklių penketukas gigantišką raketą iškeldavo į 68 km aukštį ir pasiekdavo 9 920 km/h greitį. Ne mažesni ir „Saturn V“ programos kaštai: ji JAV kaimavo apie 6,5 mlrd. JAV dolerių – suma prilygstanti šiandienos 35-40 mlrd. JAV dolerių sumai. Pirmoji raketos pakopa erdvėlaivį iškeldavo į maždaug 70 km aukštį ir įgreitindavo ligi 2,5 km/s greičio. Antroji – į 160 km aukštį. Trečioji įvesdavo „Apollo“ erdvėlaivį į orbitą aplink Žemę, o paskui, įjungta dar sykį, kad viršytų „pabėgimo“ greitį (11,2 km/s) ir pasuktų Mėnulio link.