Paaiškėjo, kad mįslingasis 1 mln. km ilgio X formos uodegą turintis Saulės sistemos kūnas – ne kometa

Šis kosminis kūnas skrieja Asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio. Jis sulaukė tokio susidomėjimo, jog į jį buvo nukreipti ne tik daugelio antžeminių observatorijų teleskopų objektyvai, bet ir garsiojo kosminio teleskopo „Hubble“ akis. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau P/2010 A2 glumino astronomus: objekto uodega pasidarė tokia ilga, jog daugelyje observatorijų nusidriekė per visą stebėjimo lauką.

„Pasirodo, mes čia dvejus metus stebime asteroido mirtį, – pasakoja teleskopu WIYN (Wisconsin Indiana at Yale NOAO) dirbantis astronomas Džejadevas Radžagopalas (Jayadev Rajagopal). – Žinome ne vieną dešimtį asteroidų, kuriuos tokia lemtis yra ištikusi kažkada praeityje, tačiau tai yra pirmas toks egzempliorius, kurio agoniją stebime gyvai ir matome, kas vyksta realiuoju laiku.“

Naudodamasis nauja 3,5 m skersmens WIYN teleskopo plataus apžvalgos lauko kamera „One Degree Imager“ (ODI), Dž. Radžagopalas su kolegomis pastebėjo, kad keistojo asteroido P/2010 A2 uodega yra gerokai ilgesnė nei buvo manoma iki tol. Ji nusidriekusi apie 1 mln. kilometrų – beveik 3 kartus toliau nei atstumas nuo Žemės ligi Mėnulio.

Naujoji kamera ODI nufotografuoja dangaus plotą, maždaug prilygstantį Mėnulio pilnačiai (nors ateityje numatoma, kad stebėjimo laukas bus net 4 kartus didesnės apimties).

„Nors po susidūrimo praėjo jau 3,5 metų, o per tą laiką nukentėjęs asteroidas beveik spėjo apsukti visą savo orbitos aplink Saulę ratą, jo uodega tebėra matoma – maža to, ji ilgėja, – pažymi Dž. Radžagopalas. – Viena iš esminių tokio uodegos ilgio priežasčių – ją tempia Saulės spindulių slėgis ir gravitacinės jėgos. Uodega ir toliau vis ilgės, kol virs elipse.“

Astronomas pridūrė, kad asteroido uodegos nufotografavimas visu ilgiu sudarys sąlygas tyrėjams įvertinti dulkių šleifo masę bei nustatyti jo sudėtį.

Manoma, kad asteroidų susidūrimai – įprastas ir gana paplitęs reiškinys, pažeriantis Saulės sistemoje (o gal ir kitose planetinėse sistemose) dulkių. Tačiau kaip dažnai įvyksta tokie susidūrimai ir kiek po jų lieka dulkių, tebėra neaišku. Tiesa, P/2010 A2 stebėjimai atveria galimybes šį fenomeną perprasti. Išsiaiškinę, kiek dulkių lieka po tokių susidūrimų, mokslininkai galėtų patikimiau modeliuoti kitų planetinių sistemų ir Saulės sistemos dulkių turtingus nuolaužų plotus.

„Šio objekto stebėjimas leidžia mums suprasti, kaip sąveikauja asteroidai ir nuolaužų teritorijos, – aiškina Dž. Radžagopalas. – Beje, kažkada šio asteroido paliktas dulkių šleifas pasieks ir Žemės orbitą – tuomet naktiniame danguje bus matyti meteoritų lietūs. Tiesa, iki to laiko reikės palūkėti gal ir milijoną metų.“