10 gyvybei pražūtingiausių pasaulių visatoje

Venera

Toli žvalgytis nereikia. Kaimyninė Venera yra labai arti Žemės (už 38,6 – 260,5 mln. km). Žemės dvynė yra maždaug 95 proc. Žemės dydžio. Iki XX a. mokslininkai manė, kad Veneroje taip pat klesti gyvybė. Iš tikrųjų tiesa visiškai kitokia: kaip ką tik citavome fiziką S. Taftą, Veneroje klimatinės sąlygos "idealiai atitinka Dantės pragaro viziją". Planetoje ugnikalnių yra daugiau nei bet kur kitur Saulės sistemoje. Didžioji dalis Veneros paviršiaus padengta lava. Atmosferos slėgis planetos paviršiuje prilygsta mūsų planetoje, 804 metrų gylyje po vandeniu esančiam slėgiui. O tai yra beveik triskart daugiau nei kada nors giliausiai yra panėręs žmogus. Temperatūra Veneroje vidutiniškai svyruoja apie +457°C. Esant tokiai temperatūros lydosi švinas. Lyg to būtų maža, planetą gaubia stori sieros rūgšties debesys, o 96 proc. atmosferos sudaro anglies dvideginis. Populiariausia hipotezė apie klimatinių sąlygų Veneroje prigimtį – visa tai sukėlė vadinamasis "šiltnamio efektas", kuriam prasidėjus, atmosferos savireguliacijos ciklai virsta stichiškais ir chaotiškais. Mokslininkai tiki, kad prieš milijardus metų, Veneroje būta vandens. Tačiau temperatūra planetoje taip sukilo, kad vanduo išgaravo. Vandens garai taipogi pasižymi "šiltnamio efektu", tad kuo daugiau jų susidarydavo, tuo planetoje darėsi karščiau. Peržengus kritinę ribą, Venera virto pragaru.

COROT-7b

Kai planetoje COROT-7b prapliumpa lietus, lyja uolienomis. Ką ir bepridursi. Visgi pridurti yra ką: už 489 šviesmečių nuo Žemės esančioje planetoje, kuri už Žemę didesnė 1,5 karto, vidutinė temperatūra yra apie +2500°C. Ši egzoplaneta yra taip arti savo gimtosios žvaigždės, kad metai joje trunka tik apie 20 valandų. Jos paviršius tikriausiai yra ugnikalnių, lavos ir uolienų karalystė.

TrES-2b

Ši planeta nuo mūsų yra už maždaug 750 šviesmečių yra tiesiogine prasme yra demoniška planeta. Apie ją žinoma labai nedaug: geriausiai žinomas faktas – tai yra tamsiausia iš visų kada nors atrastų egzoplanetų. Tamsesnė už anglį. Ir atspindi mažiau nei 1 proc. šviesos. Su kuo sietinas toks planetos tamsumas, mokslininkai kol kas nėra tikri. Tačiau gali būti, kad planeta stokoja šviesą atspindinčių debesų arba jos atmosfera turtinga šviesą absorbuojančių cheminių medžiagų. Tai, kad TrES-2b tokia tamsi, dar nereiškia, kad ji šalta – toji menkutė jos išspinduliuojama šviesa švyti rausvai it įkaitinta elektrinė krosnis. Manoma, kad temperatūra joje siekia apie +1000°C.

WASP-12b

Šis pasaulis nuo Saulės sistemos yra kiek atokiau nei aukščiau minėtieji – už 1100 šviesmečių. Įdomu tai, kad šią planetą gimtoji žvaigždė iš lėto plėšo. Planeta skrieja taip arti šviesulio, kad šio gravitacija plėšia viršutinius atmosferos sluoksnius po beveik 200 kvadrilijonų tonų per metus, o pati planeta įgavusi superįkaitintos anglies kiaušinio formą. Planetologas Džeimsas Lisaueris (James Lissauer) yra linkęs manyti, kad giliai po turbulentiniu planetos skydu ši Jupiterio dydžio planeta gali turėti uolienų – grafito ar net deimantų.

Kepler-16b

Jei šiame Saturno dydžio dujiniame milžine, kuris nuo Žemės nutolęs per 200 šviesmečių, tektų stebėti saulėlydį, pamatytume, kad saulės danguje yra dvi. Taip yra todėl, kad kas 229 paras Kepler-16b apskrieja aplink dvi žvaigždes. Tačiau ši planeta toli gražu nėra tinkama gyvybei ir turi mažai ką bendro su "Žvaigždžių karuose" rodyta Tatuino planeta su dviem saulėmis. Kepler-16b yra šiurpiai žvarbu – apie -85°C. Tačiau neseniai atliktų tyrimų rezultatai byloja, kad viename iš šios planetos mėnulių – net jei jų ji turi tik vieną – galėtų turėti Žemės atmosferą.

Kepler-10b

Nusprendę pernakvoti už 560 šviesmečių esančioje Kepler-10b planetoje, pabustumėte metais senesnis. Kadangi savąją žvaigždę šis +1540°C temperatūros pasaulis apskrieja per 20 valandų. Ši uolinga superžemė (1,4 karto didesnė už žydrąją mūsų planetą ir beveik 5kart tankesnė), kaip manoma, padengta išsilydžiusia lava, kurioje laisvai lydytųsi geležis.

CFBDSIR2149

Tik 2012-ųjų pabaigoje atrasta (ir gal todėl taip kūrybiškai pavadinta?) planeta yra santykinai netoli mūsų – už 100 šviesmečių. Tačiau šiame pasaulyje liūdna. Jo istorija liūdnesnė net už Plutono. Klaikų planetos pavadinimą jau minėjome. Tačiau dar blogiau yra tai, kad, mokslininkų įsitikinimu, šis dangaus kūnas yra rudoji nykštukė arba planeta-klajūnė. Jei rudoji nykštukė, reiškia, kad ji kadaise turėjo būti žvaigžde, tačiau kažko pristigo ir žvaigžde ji netapo: trūko masės, tad branduolyje taip ir neįsižiebė branduolinės sintezės krosnys. Jei CFDBSIR2149 yra klajūnė arba pabėgėlė planeta, tai reiškia, kad ji susiformavo kaip normali planeta – prie žvaigždės, tačiau kažkokiu būdu buvo išspirta iš gimtosios planetinės sistemos ir dabar po visatos tyrus klajoja vieniša. Nepaisant to, kad planeta neturi žvaigždės, temperatūra jos paviršiuje siekia apie +400°C. Bet kuriuo atveju, CFBDSIR2149 galėtų vadintis labiausiai planetos vardo nusipelniusiu dangaus kūnu. Nes graikiškai "planētēs" reiškia "klajojanti žvaigždė".

Kepler-7b

Arba Polistirolo planeta. Šis karšto vandenilio ir helio rutulys yra 1,5 karto didesnis už Jupiterį, tačiau kone perpus už jį lengvesnis. Jo albedas yra 0,38, o tai reiškia, kad jis atspindi tiek daug šviesos, jog jį atradę NASA mokslininkai iš pradžių pamanė suklydę. "Pradėję ieškoti planetų, supratome, kokia didžiulė yra jų įvairovė", - pabrėžia astrofizikas Žanas-Mišelis Deseras (Jean-Michel Désert). Nepaisant akinančio planetos atspindimumo, joje yra nenusakomai karšta – apie +2500°C.

Kepler-13b

"Gyventi šioje planetoje reikštų vaikštinėti po įkaitintą krosnį, - vaizdžių analogijų ieškoti mėgina NASA planetologas Dž. Lisaueris. – Tiesa, reikia turėti omenyje, kad vaikščioti nebūtų ant ko. Kaip ir kiti superjupiteriai, Kepler-13b neturi kieto paviršiaus. Šį milžinišką dangaus kūną sudaro itin karštų (apie +3000°C) dujų sluoksniai, tad šis pasaulis – vienas karščiausių, kuriuos yra pavykę atrasti."

HD 189773b

Už 63 šviesmečių esantis pasaulis, iš pirmo žvilgsnio, labai primena Žemę. Tačiau taip nėra. Jame tvyro +1000°C pragaras. Ir taip – čia ta pati planeta, kurioje lyja stiklu. Įstrižai. Mėlyną spalvą planetai suteikia, kaip manoma, silikatų dalelės planetos atmosferoje – jos išsklaido mėlyną šviesą. Sprendžiant iš paviršiaus temperatūros, dalelės gali kondensuotis ir virsti stiklu. Stiklo lašai atmosferoje skrieja 6400 km/val. greičiu. Oi.