Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Teleskopu "Hubble" pastebėtas mįslingas planetiškųjų ūkų lygiavimas

2013-09-05

(1)

(0)

(330)

Rūšis:	Standartinė publikacija

NASA/ESA teleskopais "Hubble" ir "New Technology Telescope" (NTT) pasižvalgę po mūsų galaktikos centrinę dalį ir apžiūrėję daugiau kaip 100 planetiškųjų ūkų, astronomai pastebėjo gluminantį bendrumą. Nepaisant skirtingo drugio formos ūkų dydžio ir pavidalų, visi jie kažkokiu būdu mįslingai lygiuoja.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Daugeliui teko girdėti, kad Saulės tipo žvaigždės savo egzistencijos pabaigoje nusimeta išoriniuos sluoksnius, kurie nuskrieja į kosmosą – panašiai iš savo odos išsineria gyvatės. Iš nusimestų sluoksnių susiformuoja įvairiausi planetiškieji ūkai. Viena iš dažniau pasitaikančių šio tipo ūkų formų yra bipolinė – aplink žvaigždės branduolio liekaną susidaro peteliškės sparnus arba smėlio laikrodį primenančios struktūros.

Kaip nėra dviejų vienodų snaigių, taip nėra ir dviejų vienodų planetiškųjų ūkų. Jie susiformuoja skirtingose vietose, skirtingomis aplinkybėmis ir pasižymi labai skirtingomis charakteristikomis. Nėra jokių šansų, kad kuris nors iš tokių ūkų ar jiems pradžią davusių žvaigždžių galėtų kaip nors sąveikauti su kitais ūkais ar žvaigždėmis. Vis dėlto, kaip rodo naujausio Mančesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) astronomų tyrimo rezultatai, planetiškieji ūkai turi vieną pribloškiamą sutapimą... Stulbinamai didelis skaičius tokio tipo ūkų, žvelgiant iš to paties galaktikos atskaitos taško, lygiuoja vienoda kryptimi.

"Tai tikrai stebinantis atradimas, ir, jei jis patikimas, bus labai svarbus, - aiškina Mančesterio universiteto astronomas Brajanas Rysas (Brian Rees). – Pasirodo, dauguma šių vaiduokliškų drugių turi ilgas ašis, kurios lygiuoja su mūsų galaktikos disko plokštuma. "Hubble" ir NTT padarytose planetiškųjų ūkų nuotraukose tai matyti labai aiškiai."

Pranešama, kad minėtų mokslininkų kolektyvas stebėjo 130 planetiškųjų ūkų Paukščių tako galaktikos centre. Iš viso astronomai identifikavo tris skirtingus planetiškųjų ūkų tipus.

"Dviejų tipų atstovai danguje lygiavo visiškai atsitiktine kryptimi, kaip ir buvo tikėtasi, o štai trečiasis planetiškųjų ūkų tipas – bipoliniai ūkai – lygiavo stebėtinai vienodai, t. y., viena kryptimi, - pažymi kitas tyrimo autorius Albertas Zijlstra (Albert Zijlstra). – Bet koks vienodas lygiavimas yra didelė staigmena. Ji dar didesnė, nes ūkų lygiavimą aptikome perpildytame centriniame mūsų galaktikos regione."

Kokia priežastis lemia, kokią formą įgis planetiškasis ūkas? Kartais – gimtosios žvaigždės sistemos sukimosi charakteristikos, kartais – žvaigždžių kiekis sistemoje (ar žvaigždė dvinarė, trinarė, daugianarė) ir planetų faktorius (ar žvaigždė turi planetinę sistemą). Veiksnių daug. Tačiau įdomiausi ir ekstremaliausi yra bipoliniai planetiškieji ūkai. Astronomai daro prielaidą, kad tokia jų forma yra dėl srautų, kurie dvinarių žvaigždžių sistemose švirkščia medžiagą į kosmoso platybes statmenai orbitos plokštumai.

"Bipolinių ūkų atveju stebimas lygiavimas yra kažkokia centrinės Paukščių tako santalkos žvaigždžių sistemų keistenybė, - pasakoja B. Rysas. – Kad susidarytų toks lygiavimas, reikia, kad tokius ūkus suformavusios žvaigždžių sistemos suktųsi statmenai tarpžvaigždiniams debesims, iš kurių jos susiformavo, o tai yra labai keista."

Nors planetiškųjų ūkų formavimesi svarbiausias faktorius yra gimtoji žvaigždė ir jos savybės, ši nauja informacija bendrą planetiškųjų ūkų fenomeno vaizdą reikšmingai koreguoja. Pasirodo, kad šiems ūkams įtakos gali turėti ir pats Paukščių takas. Centrinė mūsų galaktikos santalka sukasi aplink galaktikos centrą – toji santalka gali turėti gerokai didesnę įtaką, siejamą su magnetiniais laukais.

Mokslininkai spėja, kad toks "keistas planetiškųjų ūkų elgesys" gali būti nulemtas stipraus magnetinio lauko, kurį generuoja centrinė galaktikos santalka. Kadangi arčiau mūsų esantys ūkai taip nelygiuoja, logiška manyti, kad tie magnetiniai laukai gerokai galingesni buvo tada, kai galaktika tik susiformavo.

"Šiuose objektuose galime įžiūrėti labai daug dalykų, - apibendrina A. Ziljstra. – Jei toks netikėtas planetiškųjų ūkų lygiavimas išties dėsningas, jis turi pasekmių ne tik pavienių žvaigždžių, bet ir visos galaktikos praeičiai."