Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika

Astronomas Gunaras Kakaras: išreikškime ir jauskime pagarbą Nežinomybei

2013-11-15

(14)

(5)

(275)

Rūšis:	Standartinė publikacija

Vakar BTV eteryje rodytos laidos "Yra kaip yra: ar egzistuoja nežemiška gyvybė?" autorė, vedėja Asta Stašaitytė-Masalskienė laidos metu prisipažino: ruošdamasi laidai ji manė, kad laidoje bus daugiau juokaujama apie "žalius žmogeliukus". Pasirodo, viskas vyko gerokai rimčiau. Lietuvos mokslininkai, profesoriai studijoje buvo nusiteikę labai rimtai ir apie nežemišką gyvybę bei NSO fenomeną diskutavo be ironijos ir sarkazmo.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Lietuvos astronomas, Etnokosmologijos muziejaus direktorius, daktaras Gunaras Kakaras neabejoja, jog ateiviai egzistuoja?

„Jūs klaidinat visuomenę. G. Kakaras taip nesako, – laidos vedėją pataiso astronomas. – G. Kakaras sako ką kita. Mūsų egzistavimas šioje Žemės planetoje yra absoliutus įrodymas, kad visatoje gyvybė ir protas egzistuoja. O kiek iš tikrųjų tų gyvybės ir proto salų – mes to atsakymo dar neturim. Mes tik bandom link jo eiti.“

„Esmė yra labai paprasta, – tęsia mokslininkas. – Mūsų auklėjimas, pedagoginis auklėjimas, mus yra gerokai sugadinęs ta prasme, kad mes pasaulį priimame tik dviem kategorijomis – „Taip“ arba „Ne“. „Tikra“ arba „Netikra“. Tokiu būdu mes iš esmės tampam ir esam izoliuoti nuo unikalaus mus supančio pasaulio fenomeno, kurį aš vadinu – ir rašau iš didžiosios raidės – Nežinomybė. Tie patys NSO, neatpažinti skraidantys objektai – jų iš tikrųjų yra. Ir dalis jų lieka neatpažinti. Bet mes neriamės iš kailio, kad paverstume juos pažintais, ir įrodytume, kad tai buvo tikra arba netikra. Deja, dalis mus supančio pasaulio pasireiškimų lieka mums nesuprantami ir nežinomi.“

„Tad aš tiesiog kartais siūlau išreikšti arba jausti pagarbą Nežinomybei“, – pabrėžė G. Kakaras

„Žmogaus prigimtis, mokslo prigimtis yra neišvengiamas Nežinomybės pažinimas ir pastangos ją pažinti. Todėl esmė glūdi štai kame: mes kalbam ne apie naują drugelių rūšį, ne apie naują bulvių veislę. Mes kalbam apie unikalų dalyką – gyvybės ir proto egzistavimą visatoje. Kad tai patvirtintume, turime siekti ir siekiam unikalių, fundamentalių įrodymų.“

„Štai jei artimiausiu laiku pavyktų rasti Marse kad ir suakmenėjusių mikroorganizmų, tai būtų tokia sensacija, tai turėtų tokią milžinišką reikšmę Žemės civilizacijai, kad mes to šiandien paprasčiausiai neįsivaizduojame. Pažinimas neišvengiamai eina, bet tam, kad tuos dalykus būtų galima pripažinti, reikalingi unikalūs įrodymai.“

„Kosminis teleskopas „Kepler“, kurio vienas iš tikslų – ieškoti į Žemę panašių planetų, pasiekė štai tokių rezultatų. Jei prieš 20-30 metų mes samprotavom – gal Saulės sistema yra unikali, vienintelė? Ar yra planetų prie kitų žvaigždžių? – šiandien galime drąsiai pasakyti, kad mūsų galaktikoje egzistuoja keli šimtai milijardų žvaigždžių. O teleskopo „Kepler“ tyrimų ir atradimų statistika byloja, kad planetų (ne vien Žemės tipo – apskritai planetų) mūsų galaktikoje yra maždaug 1,6 karto daugiau negu žvaigždžių. Tai – neaprėpiamos mokslo ir pažinimo erdvės, į kurias mes einame. Ir jei kalbėtume apie tai, kad Žemės civilizacija yra vienintelė visoje visatoje, tai turėkime omenyje, kad praeis šimtai, tūkstančiai metų, o to įrodyti vis tiek nebus įmanoma. Mes vis tiek kalbėsim, nagrinėsim ir ieškosim vienokio ar kitokio šitos problemos sprendimo.“

Tačiau grįžkime prie Nežinomybės. Dr. G. Kakaras BTV studijoje papasakojo unikalų nutikimą, iliustruojantį tai, kas nepažinu, nepaaiškinama. Su tuo Lietuvos astronomas susidūrė pats.

„Žinia, su kortomis yra daromi visokie fokusai, – pasakojimą pradeda Etnokosmologijos muziejaus direktorius. – Kažkurį vakarą nusprendžiau pabandyti ir aš. Paėmiau kortų kaladę, supašiau. Ir pagalvojau – „čirvų tūzas“. Ir nežiūrėdamas ieškau kaladėje čirvų tūzo. Ištraukiu atsitiktinę kortą, pažiūriu – akurat! Čirvų tūzas! Vidinis balsas sako: „Tu žiūrėk, koks tu šaunus! Gal tą patį padarysi dar ir antrą kartą?“ Supašau kaladę antrą kartą. Išskleidžiu. Nežiūrėdamas kortą traukiu dar kartą. Pažiūriu – čirvų tūzas. Vidinis balsas kvatojasi: „Tu – ypatingas ekstrasensas. Gal tą patį iškrėsi ir trečią kartą iš eilės?“ Ir aš bandau trečią kartą. Ir kai čirvų tūzą ištraukiau ir trečią kartą, per nugarą nubėgo šiurpuliukas ir ketvirtą kartą nebebandžiau. Tai – labai gražus prisilietimas prie Nežinomybės.“„Kodėl? Nes tas nutikimas – šiandienio mokslo nepaaiškinamas, – tęsia astronomas. – Aš tris kartus nematydamas ištraukiau tą kortą, kokią norėjau ištraukti. Maža to, visus tris kartus – tą pačią. Tai ir yra vienas iš Nežinomybės pasireiškimų. Galbūt kada nors kokios nors supertelepatijos būdu tai bus paaiškinta, tačiau šiandien, deja, ne.“

S. Kanišauskas: 10 proc. NSO stebėjimų yra tai, ko neįmanoma paaiškinti

M. Riomerio universiteto filosofijos profesorius Saulius Kanišauskas paskaitas apie NSO, apie kosmosą dėstė tais laikais, kai dirbo Vilniaus planetariumo direktoriumi. Dabar knygos „Kur jūs, ateiviai iš kosmoso?“ autorius dėsto filosofiją.

„Mano asmeniniai pastebėjimai būtų gana niūroki. Žmonės, kurie susiduria su NSO ir panašiais fenomenais, neserga psichinėmis ligomis ir jie nemeluoja. Faktai sako štai ką: 50 proc. NSO stebėjimų yra paprasčiausiai meteorologiniai ar kitokie zondai, kosminiai aparatai, eksperimentai. 30 proc. yra gamtiniai, meteorologiniai reiškiniai. 10 proc. – šarlatanizmo, apgavysčių. O likę 10 proc. – tai, ką Gunaras Kakaras sakė esant Nežinomybe. Mes norėtume sužinoti. Tokia žmogaus prigimtis. Deja, tokiais atvejais belieka prisiminti Sokratą: „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Ir kuo aš daugiau žinau, tuo mažiau žinau, atsiveriu Nežinomybei.“

„Noriu pridurti dar vieną dalyką, – atkreipia dėmesį G. Kakaras. – Visi mes Žemėje esame pasiskirstę į tam tikras kastas – politikai, ekonomistai. Yra ir mokslininkų kasta. Ji nenori teršti savo vardo, reputacijos. Ir į šitą subtilią, ties nežinomybės riba pulsuojančią problemą mokslininkai stengiasi nelįsti. Ir jie išreiškia tik savo nuomonę dėl vieno atskiro atvejo – „oi, tai buvo klastotė, falsifikatas.“ Ir taip nušluoja nuo stalo visa, kas liečia tą problemą. O gilių mokslinių analizių, didelių mokslo kolektyvų pastangos tą problemą paliesti, išgvildenti praktiškai neegzistuoja. Visi bijo susitepti savo reputaciją, savo mundurą. Ir tyrinėja ne Nežinomybę, o tai, kas mokslo bendruomenėje sutarta laikyti normaliu tyrimo objektu.“

Bet ar tai yra mokslas? Ar toks turi būti mokslas?

„Dabartinis mokslas orientuotas į pinigus, į tai, kas duos didžiausią naudą, – pastebi S. Kanišauskas. – O čia – kažkokie svaičiojimai. Mano požiūriu, tai yra viena iš priežasčių, kodėl NSO ir panašių fenomenų tyrimai nefinansuojami arba mažai finansuojami.“

„Dar kartą pakartosiu: mes kalbam ne apie kažkokį menką reiškinį. Mes kalbam apie grandiozinį reiškinį, – reziumuoja G. Kakaras. – Moksliniai tyrimai yra neišvengiami ir būtini. Nuspręsti vien iš liudininkų parodymų – lankosi ateiviai ar nesilanko (o pastaroji nuomonė dominuoja) – neįmanoma. Tačiau aš dar kartą norėčiau sugrįžti prie savo teiginio: siūlau išreikšti arba jausti pagarbą ir toleranciją Nežinomybei.“