„Didžiųjų žudikių“ dažniau išvengia gimusieji rudenį?

„Palyginome ligonius, sergančius širdies ir vėžinėmis ligomis, su tais, kurie gyvena 100–112 metų. Pasirodė, kad jų gimimo mėnesiai skirtingi. Daugiausia 100–112 metų žmonių buvo gimę lapkritį, rugsėjį ir spalį. […] O žmonės, sergantys „didžiosiomis žudikėmis“, daugiausia buvo gimę metų pradžioje“, – tyrimą pristato Lietuvoje viešėjęs Tel Avivo universiteto profesorius.

Mokslininkai taip pat nustatė, kad, esant nuliniam magnetiniam laukui, daugėja miokardo infarktų, insultų, staigių mirčių, savižudybių ir žmogžudysčių. Nors, sako E. Stupelis, paprastai žmonės bijo magnetinių audrų: „Sovietų Sąjungoje per radiją būdavo skelbiamos dienos, kai bus magnetinė audra. Labiausiai tuo susidomėdavo ne ligoniai, o labilios psichikos žmonės: jie nustodavo eiti į darbą, į pasimatymus ir pan.“

Kosmoso dalelės sukelia įvairias ligas

„Iš esmės mūsų Žemės rutulys yra oazė, apsupta labai galingų fizinių veiksnių. Žmogui net sunku įsivaizduoti, kad Saulės vėjas plinta maždaug 400–500 km/s greičiu“, – sako profesorius E. Stupelis. Šis kardiologas kosmosu pradėjo domėtis 1967 m., dar gyvendamas Lietuvoje. Netrukus, po trijų metų, su kolegomis Latvijoje jis jau skaitė pirmąjį pranešimą apie tai, kaip miokardo infarktas susijęs su kosminiais orais.

Dar po ketverių metų E. Stupelis išvyko gyventi į Izraelį ir užmezgė glaudesnius ryšius su JAV mokslininkais, savo tyrimams medžiagą rinko iš Izraelio, Azerbaidžano ir Lietuvos gydymo įstaigų (ypač iš Kauno klinikų). Šiandien profesorius iš JAV, Suomijos ir Rusijos kasdien gauna naujausių duomenų apie fizikos reiškinius, supančius Žemę. Ypač naudingos informacijos apie Saulės audras, Žemės magnetinio aktyvumo ir kitas prognozes mokslininkas gauna iš JAV oro pajėgų.

Kas yra toji klinikinė kosmobiologija? Tai mokslo sritis, tirianti įvairių kosmoso reiškinių konkrečią įtaką žmogaus organizmui ir savijautai. Pasirodo, širdies ir kraujagyslių ligos, infarkto ar insulto tikimybė, netgi polinkis į depresiją ar savižudybę gali kilti dėl įvairių kosmoso dalelių, pasiekiančių Žemės planetą.

E. Stupelis pastebi, kad, nors ši sritis ir populiarėja, nemažai mokslininkų ją nagrinėja ne visai tinkamai. Pirmiausiai, tai sritis, reikalaujanti puikiai išmanyti tiek fiziką, tiek mediciną. Bet koks stipresnis mokslininko polinkis viena ar kita kryptimi jau iškreips tyrimo eigą. Pačiam E. Stupeliui pasisekė, nes keletą metų jam teko darbuotis kosminės fizikos ir technologijų srityje. Tad dabar žydų mokslininkas yra vienas iš nedaugelio, gebančių sujungti abu šiuos dalykus.

Ypač pavojingi – kosminiai spinduliai

Kita problema – Saulės audroms ir Žemės magnetiniam aktyvumui mokslininkai šiandien skiria vis didesnį dėmesį, tačiau – per didelį, mano E. Stupelis. Pasak jo, yra ir pavojingesnių nekviestų svečių iš kosmoso – kosminių spindulių, atskriejančių iš juodųjų skylių.

„Visi šie dalykai susiję su kraštutinėmis kosminio oro būklėmis. Yra keturios magnetinio lauko būklės: rami, vidutinė, aktyvi ir audra. Dauguma tyrinėtojų labai koncentruojasi į audras, bet jos gana retas reiškinys – per 25 metus buvo 400 dienų magnetinių audrų. O apie 42 proc. visų dienų būna ramios“, – pastebi profesorius.

Tada, jo teigimu, ir atsiranda magnetinių laukų antagonistas – kosminiai spinduliai. Jie – pati galingiausia fizinė jėga, kurią mes žinome: „Buvo didelė diskusija, ar kosminiai spinduliai yra mūsų Visatoje, ar ne. Jei mūsų Visatoje, reikia keisti visus fizikos dėsnius, įvesti Planko koeficientą, viską perskaičiuoti. Šiuo metu manoma, kad kosminiai spinduliai, mūsų laimei, atsiranda iš juodosios bedugnės, kuri yra labai arti, bet ne mūsų Visatoje. Todėl fizika kol kas lieka nepakitusi, bet energija ten yra maždaug 10²¹–10²² elektronvoltų [eV].“

Kaip sako E. Stupelis, vietose aukščiau Saulės kosminiai spinduliai sugniuždo atomus, elektronus, kurie sukasi apie branduolį, įspaudžia į branduolį ir tokiu būdu atomą paverčia neutronu. Todėl, jei analizuojamas kosminių spindulių aktyvumas, skaičiuojami neutronai prie Žemės paviršiaus. „Kosminiai spinduliai yra priešingi Saulės aktyvumui ir magnetiniam laukams, – pastebi mokslininkas. – Kai Saulės aktyvumas yra žemesnis, magnetiniai laukai labai ramūs, į sceną išeina kosminiai spinduliai ir neutronai. Pasirodo, kad daugybė žmogaus patologijų, liguistų būklių susijusios ne tik su magnetinėmis audromis, kurių kaip sakiau, yra gana nedaug, o su ypač ramia magnetinio lauko būkle, kai atitinkamai auga kosminių spindulių ir jų rodiklių neutronų vaidmuo.“

Savižudybės, žmogžudystės ir magnetinės apyrankės

Magnetinės audros, teigia E. Stupelis, susijusios su kraujo krešėjimu, tomis dienomis kyla arterinis kraujo spaudimas. O kosminiams spinduliams „lieka“ staigi mirtis, kuri dažniausiai susijusi su širdies aritmija (širdies skilvelių virpėjimu ar plazdėjimu). „Tyrinėdami pamatėme, kad, kai yra nulinis magnetinis laukas, daugėja miokardo infarktų, insultų, staigių mirčių (tokių, kurios įvyksta per vieną valandą be išankstinių požymių), savižudybių, žmogžudysčių ir hospitalizacijų dėl psichikos susirgimų“, – kalba mokslininkas.

Jis sako, kad tyrė apie 19 tūkst. savižudybių ir kelis tūkstančius žmogžudysčių Lietuvoje atvejų ir pamatė, priklausomybė nuo minėtų veiksnių tikrai yra, nes fermentai, kurie reguliuoja hormonų išsiskyrimą, irgi nuo jų priklauso.

Paklaustas, ar įmanoma nuspėti, kada kosminiai spinduliai pasieks Žemę ir kaip apsisaugoti nuo neigiamo jų poveikio, E. Stupelis pastebi, kad blogai yra visi kraštutinumai: „Geriausia – aukso vidurys. Nemanau, kad esu įgaliotas bauginti žmones ir aiškinti, kokios būklės bijoti, nes kiekviena jų susijusi su skirtingais pavojais.“

Taigi kosminių spindulių poveikio nustatyti kol kas neįmanoma. Klinikinė kosmobiologija – palyginti naujas mokslas. Tam reikia dar daugiau tyrimų ir patikimų duomenų. Pasak E. Stupelio, panašiai yra ir su magnetinėmis apyrankėmis. Jų pardavėjai teigia, kad jos sukuria magnetinį lauką, kuris gydo tą vietą, ant kurios apyrankė uždėta. Taip pat tos apyrankės neva gerina kraujo apytaką ir pan.

Mokslininkas pataria į tai žiūrėti atsargiai ir geriau išvis jų nenaudoti, nes, jei, tarkim, Žemės magnetinis laukas suaktyvėtų, o ant rankos ar kur kitur būtų uždėta per didelė apyrankė, žmogų galėtų ištikti sunkūs negalavimai, pvz., trombozė. Todėl, pasak E. Stupelio, geriau palaukti išsamių laboratorinių tyrimų, o ne žaisti su sveikata.

Gyvenimo trukmė priklauso nuo gimimo mėnesio?

Šiuo metu E. Stupelį domina ir tai, kaip kosminiai spinduliai susiję su metų laikais. 2000 m. JAV mokslų akademija paskelbė ilgą straipsnį „Gimimo mėnuo ir ilgaamžiškumas“. E. Stupelis kartu su kolegomis nustatė, kad daug sveikesni ir ilgiau gyvena rudenį gimę žmonės.

Profesorius pasakoja, kad jie atliko keturis penkis tyrimus. Pirmiausia ištyrė apie 3 700 širdies angina sergančių žmonių. Paskui – 22 tūkst. ligonių iš Kauno medicinos mokslų universiteto. Tada – iš to paties universiteto tyrė daugiau nei 1 200 ligonių, kurie mirė per 24 valandas, ir galiausiai – 44 tūkst. vėžiu sergančių žmonių. Tuo metu Čikagoje pasirodė ir Gavrilovų (žmonos ir vyro) darbas – jie tyrė keletą tūkstančių žmonių, sulaukusių 100–112 metų.

„Palyginome ligonius, sergančius minėtomis širdies ir vėžinėmis ligomis, su tais, kurie gyvena 100–112 metų. Pasirodė, kad jų gimimo mėnesiai skirtingi. Daugiausia 100–112 metų žmonių buvo gimę lapkritį, rugsėjį ir spalį. Mėnesius vardiju ne iš eilės, o pagal dažnumą. O žmonės, sergantys „didžiosiomis žudikėmis“, daugiausia buvo gimę metų pradžioje“, – tyrimą pristato E. Stupelis.

Kodėl geriau gimti rudenį, o ne pavasarį? Mokslininkas pripažįsta – atsakymo dar nėra. Bet E. Stupelis siūlo atsigręžti į apvaisinimo momentą ir genetiką. Jo hipotezė – kosminiai spinduliai galbūt aktyvesni tam tikru metų laiku, todėl gali daryti įtaką ką tik užsimezgusios gyvybės genetikai.

„Šiemet paskelbiau hipotetinio pobūdžio straipsnį „Genų fizinis aktyvumas. Aplinka – kaip akstinas?“. XX a. pradžioje buvo maždaug užbaigtas žmogaus genomo tyrimų projektas. Mes pripažįstame, kad labai daug žmogaus organizme vykstančių procesų yra susiję su genų funkcija. Kita vertus, tai, ką pasakojau, parodo, kad statistiškai susirgimų ir mirčių pasiskirstymas yra susijęs su fizika, kosminiais aktyvumo rodikliais ir t. t.“, – svarsto profesorius.

Pasak jo, iš to galima daryti išvadą, kad, jeigu taip yra, galbūt kosminiai fizikos veiksniai pakeičia genų aktyvumą: „Dabar atsiranda mokslo sritis epigenetika. Žiūrime, kokie praktiniai poveikiai gali keisti genų aktyvumą. Matyt, artimiausi metai parodys, kiek minėti veiksniai gali pakeisti genų funkciją.“

Klinikinė kosmobiologija – ir Lietuvoje

Visa tai reiškia, kad, kuo toliau, tuo daugiau įdomių ir netikėtų dalykų sužinosime iš Visatos. O kosmobiologija kartais gali paskatinti kelti kone filosofinius klausimus, pvz., kiek, žmogau, esi laisvas…

„Prieš dvejus metus išleidau knygą „Kosminiai orai ir ūmių širdies kraujagyslių pasireiškimo laikas (klinikinė kosmobiologija)“. Ji prasideda žodžiais, kad galima išvengti priešo armijų puolimo, bet negalima išvengti idėjų, kurių laikas atėjo. Tad, matyt, kosminiai aktyvumo faktoriai turėtų su laiku užimti savo vietą. O baigiasi knyga 1932 m. parašytais Alberto Einšteino posakiu, kad žmogaus noras yra laisvas tik tam tikrų kosminių sistemų aktyvumo rėmuose. Tai ir norėjau jums pasakyti“, – apibendrina E. Stupelis.

Beje, profesorius džiaugiasi, kad šia tema ledai juda ir Lietuvoje. Grupė mokslininkų, kuriems vadovauja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto daktarė Jonė Venclovienė, rašo mokslinius straipsnius apie kosmoso įtaką sveikatai. E. Stupelis netgi viliasi, kad Lietuva taps viena pirmaujančių šalių, užsiimančių šiais tyrimais.