"Veneros zona": gyvybei netinkama pragaro pasaulių sritis aplink žvaigždę

Pragariškoji Saulės sistemos planeta Venera, ko gero, parodo, kaip arti žvaigždės gali būti pasaulis, atskleidžia naujo tyrimo rezultatai. Šio tyrimo autoriai išvedė naują sąvoką – Veneros zona aplink žvaigždę. Jie mano, kad tokios zonos nustatymas padės tiksliau įvertinti kitas žvaigždę juosiančias sritis.

„Esame įsitikinę, kad Žemės ir Veneros atmosferos pradėjo formuotis identiškai, – pareiškė tyrimui vadovavęs San Francisko universiteto astronomas Stephenas Kane. – Tačiau tam tikru momentu atmosferų vystymosi procesuose kažkas pasikeitė. Bene akivaizdžiausias skirtumas šiuo atveju yra planetų atstumas nuo Saulės.“

Gyvybės zona aplink žvaigždę suprantama gana miglotai, nes mokslininkai apie gyvybei būtinas sąlygas žino ne viską. Priimta manyti, kad toje zonoje temperatūra privalo būti tokia, jog vanduo būtų skysto būvio. Tiesa, tai nemaža dalimi priklauso ir nuo pačios planetos klimato. Debesys, paviršiaus morfologija ir atmosferos sudėtis yra tik keletas tinkamumo gyvybei veiksnių.

Kad būtų galima tiksliau žinoti, kokiu atstumu nuo žvaigždės įsikūrusios Veneros tipo planetos, S. Kane tyrėjų grupė išanalizavo egzoplanetas medžiojusio kosminio teleskopo „Kepler“ surinktus duomenis ir ištyrė saulės srautą (angl. – solar flux), t. y., kiek saulės energijos gauna planeta.

Veneros zona nustatyta tarp dviejų regionų: riba, ties kuria planetos atmosferoje nebesuvaldomai įsivyrauja šiltnamio efektas ir riba, ties kuria planeta yra taip arti žvaigždės, jog šviesulio energija tą atmosferą nupučia į kosmosą. Tarp šių dviejų ribų ir plyti Veneros zona.

„Jei ateityje stebėdami egzoplanetas pamatysime, kad Veneros zonoje esančiose planetose vyrauja šiltnamio dujų efektas, įsitikinsime, kad atstumas tarp planetos ir žvaigždės yra vienas esminių veiksnių, – dėsto S. Kane. – Tai padės geriau perprasti Veneros ir Žemės vystymosi istoriją.“