„Curiosity“ Marse aptiko gyvybės įrodymų?

NASA mokslininkai tikina, kad matuojant metano lygį užfiksuoti gana nemaži svyravimai.

Space.com informuoja, kad per du mėnesius vykusius matavimus vidutinis metano kiekis padidėjo dešimt kartų, po to vėl išsisklaidė.

Kas sukelia tuos šuolius – kol kas atsakymo jie nepateikia.

NASA tyrėjas Chrisas Websteris tikino, kad metano dujas gali susiformuoti vykstant ir geologiniams procesams. Mokslininkas teigia, kad netoli „Curiosity“ tiriamo lauko gali būti atrastas didelis metano šaltinis. Nors metano dujos galėjo susiformuoti tiesiog vykstant geologiniams procesams – tai geras atspirties taškas tolimesniuose Marso tyrinėjimuose.

Mokslininkai neslepia – jeigu tokia išvada pasitvirtintų, tai būtų vienas didžiausių pastarojo laiko atradimų.

Metano buvimas leidžia manyti, kad Marse tebevyksta kažkokie geologiniai, o gal net biologiniai procesai, o kai kuriose Raudonosios planetos vietose nustatytas šių dujų kiekis mažai skiriasi nuo stebimo itin aktyviuose Žemės taškuose.

Pirmą sykį metano Marse aptikta 1969 m. Tai padarė zondas „Mariner-7“, primena technologijos.lt. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad atradimas klaidingas – tokias pat spektrines charakteristikas galėjo išspinduliuoti ir sušalęs anglies dvideginis. Iš tikrųjų marsietiškas metanas pirmą kartą buvo atrastas 2003 m. – jį planetos atmosferoje užfiksavo Havajuose įrengtas NASA infraraudonųjų spindulių teleskopas.

Atradimas tapo tikra sensacija – Žemėje (kur metano koncentracija siekia 1750 ppbv [angl. – parts per billion by volume, milijardoji dalis tūrio vienete]) šios dujos 90-95 proc. būna biologinės kilmės. Vadinasi, marsietiško metano šaltinis gali būti marsietiški mikroorganizmai. Metanas gali atsirasti ugnikalnių išsiveržimų metu arba yrant organikai, tačiau nei vienas, nei kitas atvejis Marse šiuo metu nėra įmanomas. Jokių vulkaninio aktyvumo pėdsakų Marse niekada nebuvo užfiksuota, ką ir kalbėti apie gyvybę.

Tiesa, yra nemažai kitų nebiologinių metano susidarymo atmosferoje šaltinių, pavyzdžiui, geoterminės reakcijos (serpentizacija), tačiau kol kas nė vienas iš alternatyviųjų metano susidarymo šaltinių neįvardijamas kaip „pagrindinis įtariamasis“. Stebėjimai antžeminiais teleskopais ir orbitinių Marso palydovų duomenys parodė, kad metano kiekis Raudonosios planetos atmosferoje svyruoja priklausomai nuo vietos ir metų laiko.

Stebėjimai pro teleskopo „Keck-2“ objektyvus 2003 m. kovą atskleidė, kad metano yra Nilo slėnio regionuose (Terra Sabaea, Syrtis Major Planum), o galingiausio išmetimo metu į atmosferą pateko 19 tūkst. tonų metano. Tiesa, vėlesnių stebėjimų metu tokių metano kiekių užfiksuota nebuvo. 2004 m. zondo „Mars Express“ duomenys bylojo, kad metano atmosferoje yra apie 10ppbv, taip pat ir tai, kad vasarą šiauriniame poliariniame regione metano koncentracija siekė 45 ppbv.

2006 m. vasarį iš Žemės vykdyti Marso atmosferos stebėjimai taip pat bylojo Marinerio slėnyje metano koncentraciją išaugus iki 10 ppbv. Ryškūs svyravimai paskatino kai kuriuos mokslininkus suabejoti metano aptikimo Marse faktu.

NASA Eimso tyrimo centro mokslininkas Kevinas Zahnle su kolegomis pareiškė, kad visi metano koncentracijos atmosferoje matavimai atlikti įrangos paklaidos ribose, ir kad metano kiekis Marse neviršija 3 ppbv. 2011 m. žurnale „Icarus“ publikuotame straipsnyje tyrėjai dėjo viltis į marsaeigį „Curiosity“ – buvo tikimasi, kad jis išspręs kilusį mokslo bendruomenės ginčą dėl metano Marse.