Vos prieš 70 tūkst. metų už 0,5 šviesmečio nuo Saulės praskriejo 2 žvaigždžių tandemas

Manoma, kad žvaigždės priartėjimas turėjo įtakos Oorto debesį sudarančių kometų orbitoms, tačiau neandartaliečiams ir kromanjoniečiams grėsmės nekėlė. Vis dėlto mokslininkus šis atradimas paskatino Saulės apylinkėse pasidairyti kitų panašių žvaigždžių. Tyrimo autorius, Ročesterio universiteto astronomas Ericas Mamajekas su kolegomis vasario 12 d. žurnale "Astrophysical Journal" publikavo straipsnį, pavadinimu "The Closest Known Flyby Of A Star To The Solar System" (Arčiausiai Saulės priartėjusi žvaigždė). Joje formuluojamos išvados, jog labai arti Saulės sistemos praskriejusi dvinarė žvaigždė šiek tiek pakoregavo ilgojo periodo kometų orbitas. Šolco žvaigžde (Scholz's star arba WISE J072003.20−084651.2) pavadinta dvinarė sistema prie mūsų Saulės buvo priartėjusi tik per 0,5 šviesmečio. Palyginimui, artimiausia žvaigždė Kentauro Proksima nuo Saulės nutolusi 4,2 šviesmečio. Internetas jau daug metų ūžia nuo spekuliacijų apie hipotetinę Nemezidės žvaigždę, tačiau Šolco žvaigždė – ne hipotetinė, o tikra. Ne mažiau įdomu ir tai, kad dabar šią raudonąją nykštukę su kompanione nuo Saulės skiria jau 17-23 šviesmečiai. 1984 m. paleontologai Davidas Raupas ir Jackas Sepkoskis suformulavo prielaidą, kad labai tolima orbita aplink Saulę gali skrieti blyški nykštukė, kuri dabar žinoma kaip hipotetinė Nemezidė. Jų skaičiavimais, elipsine orbita judanti žvaigždė kas 26 mln. metų ne tik prisiartina, bet ir įskrieja į Saulės sistemą – netgi į vidinę jos dalį, sukeldama kometų liūtis ir masinius gyvybės išmirimus.

Neatsitiktinai (dėl ypač didelio raudonųjų nykštukių skaičiaus mūsų galaktikoje) Šolco žvaigždės priartėjimas beveik įkūnija minėtų paleontologų teoriją. Jie spėjo, kad Nemezidė aplink Saulę skrieja maždaug 95 tūkst. astronominių vienetų (a.v.) nuotoliu, o štai Šolco žvaigždė praskriejo vos 50 tūkst. a.v. nuotoliu. Naujausi smūginių kraterių Žemėje, Mėnulyje ir Marse tyrimai Nemezidės hipotezę paneigė. Bet panašu, kad viešnių Saulės sistema vis dėlto sulaukia. Kaip tik tokia viešnia, kurią drąsiai galima vadinti Oorto debesies ramybės drumstėja, ir M9 spektrinės klasės yra raudonoji nykštukė Šolco pavadinimu. M klasės žvaigždžių mūsų galaktikoje ir, ko gero, visatoje yra daugiausia – manoma, kad jos sudaro apie 75 proc. visos žvaigždžių populiacijos. Šolco žvaigždė tėra 15 proc. Saulės masės. Be kita ko, ji yra dvinarė žvaigždė – raudonąją nykštukę klajonėse lydi T5 spektrinės klasės rudoji nykštukė. Manoma, kad rudųjų nykštukių visatoje irgi yra labai daug, tačiau dėl itin mažo spindulingumo jos yra beveik neįžiūrimos ir neatrandamos. Išskyrus tuos atvejus, kai skrieja aplink ryškesnes žvaigždes. Atradimo autoriai pranešė, kad peržvelgus naujus astrometrinius kaimyninių žvaigždžių duomenis, jų dėmesį patraukė Šolco žvaigždė. Jos transversinis greitis (angl. – transverse velocity) buvo labai mažas, o štai radialinis greitis (greitis, kuriuo artėjama prie mūsų arba no mūsų tolstama) buvo kaip tik neįprastai didelis. Kitaip tariant, Šolco žvaigždė astronomus sudominu todėl, kad didžiuliu greičiu skuodė nuo Saulės sistemos. Kodėl? Atsakymui reikėjo detalesnių duomenų. Tyrimo autoriai dviem dideliais pietų pusrutulyje pastatytais teleskopais (SALT Pietų Afrikoje ir Magellan Čilėje) apskaičiavo tikslią dvinarės žvaigždės trajektoriją ir palygino ją su Saulės sistemos keliu Paukščių Taku. Šolco žvaigždė – aktyvus šviesulys. Tyrėjai priėjo išvadą, kad nors jis buvo priartėjęs vos per 0,8 šviesmečio, tuo metu iš Žemės jis galėjo būti matomas nebe kaip 11-o ryškio žvaigždutė (tokia ji yra dabar – t.y., sunkiai įžiūrima net ir pro mėgėjišką teleskopą), o kaip plika akimi matoma nauja žvaigždė.