Metas apsispręsti, kada planetą paskelbti negyva

Į kitus pasaulius skrendantis kosminis aparatas privalo vadovautis brangiais planetų apsaugos protokolų reikalavimais, pavyzdžiui, atlikti sterilizaciją, kad būtų išvengta jų misijų tikslo užkrėtimo Žemės mikrobais, galinčiais vietinei gyvybei sukelti grėsmę, ar potencialiai pavojingų svetimų mikrobų pargabenimo.

Bet jeigu ten nieko nėra, kam vargintis? Dar neradome gyvybės Marse, ir jei kitos misijos taip pat nieko neaptiks, kažkuriuo metu komercinės kosmoso korporacijos, pavyzdžiui, kasinėjimo ar turizmo, norės išvengti sterilizavimo kaštų.

Į šį klausimą nėra paprasto atsakymo, sako Erikas Perssonas, iš Lundo universiteto Švedijoje – bet tai nereiškia, kad neturėtume jo nagrinėti.

Panašių Žemės klausimų, tarkime GMO naudojimo, svarstymų istorija toli gražu nėra rožėmis klota. „Savo planetoje paprastai tokios diskusijos kyla per vėlai, jau po fakto, arba, kai tai jau gresia nutikti ir būna daug jausmų,“ sako Perssonas. „Tokioje stadijoje diskusija gali nebūti tokia vaisinga, nei būtų galėjusi būti, jei ją būtume pradėję anksčiau.“

Todėl dabar pats metas mokslininkams, teisės ekspertams ir visuomenei pradėti mąstyti apie tai, kada ir kaip galėtume supaprastinti planetų apsaugos protokolus, jei nuspręsime, kad kitoje planetoje gyvybės nėra, sako jis. „Kai raketa stovi paleidimo aikštelėje, jau per vėlu,“ sakė jis praeitą mėnesį Čikagoje vykusioje Astrobiologijos mokslo konferencijoje.

Kol kas dauguma diskusijų apie protokolus vyko svarstant, kokie griežti jie turi būti, o ne kada juos pabaigti. Nuomonės įvairios: kai kas pasiūlė laikyti Marsą kaip laukinės gamtos rezervatą, tuo tarpu kiti tvirtino, kad egzistuojančios planetų apsaugos taisyklės pernelyg griežtos ir gali netgi varžyti gyvybės paieškas, įdomiausias vietoves padarydamos sunkiausiai žvalgomomis. Vienas tyrimas taip pat rodė, kad mikrobams būtų labai nelengva peršokti ant žmonių.

Bet kosmoso teisės ekspertai šio klausimo nagrinėti dar nesiėmė. „Vis dar bandome išsiaiškinti, kaip planetų apsaugą įgyvendinti,“ sako kosmoso teisės profesorė Joanne Gabrynowicz iš Mississippi'ės valstijos universiteto. „Niekas nesvarsto, kaip ją palengvinti.“

Sunkiausia problemos dalis yra ta, kad nesvarbu, kaip atkakliai ieškome nerasdami gyvybės, visada lieka galimybė, kad ją pražiopsojome. Todėl planetos paskelbimas negyva yra vertės svarstymas – klausimas, kur bus nubrėžta linija ir pasakyta „tiek jau pakanka“, svarsto Perssonas.

Kenksmingi mikrobai

Net jeigu Marsas išties be gyvybės, apsaugos standartų laikytis is vien gali būti verta. Iš Žemės pernešti mikrobai potencialiai galėtų pakenkti ne tik Marso gyvybei, bet ir ištekliams, kuriuos gyventojai ten galiausiai ims naudoti, tarkime, požeminiams vandens telkiniams, pažymi Johnas Rummelis, ilgiau nei dešimtmetį tarnavęs NASA'os planetų apsaugos karininku.

Šis klausimas gali būti kelti kontroversijas, jei iš pradžių nesugriežtinsime egzistuojančio reguliavimo, pridūrė Rummelis. „Nėra vieneto, galinčio atlikti tokį nustatymą,“ sako jis.

Dabar Kosmoso sutartis nustato planetų apsaugos gaires, bet užtikrinti, kad kosminiai aparatai – ir bet kokie komerciniai skrydžiai, paleisti iš jų teritorijos – atitinka šiuos reikalavimus, turi pačios šalys. Iš esmės, sako Rummelis, jei viena kosminius darbus atliekanti valstybė atlaisvins apsaugos standartus dėl komercinės naudos, barjerai nusileis visoms.

„Manau, galime padaryti geriau,“ sako jis. „Ir reikia tai daryti dabar, prieš atsirandant rimtiems pinigams.“

Bob Holmes
New Scientist № 3029