Nežemiškų civilizacijų ieškotojai sujudo: mūsų galaktikoje atrado labai neįprastą žvaigždę

Šiauriniame pusrutulyje netoli Paukščių tako juostos yra du žvaigždynai – Gulbės (Cygnus), kuri plačiai išskleidusi sparnus skrydžiui, ir Lyros, kurios skambėjimas lygėjo antikinės Graikijos poeziją. O tarp šių žvaigždynų yra ganėtinai neįprasta, plika akimi neįžiūrima žvaigždė KIC 8462852, į kurią dar 2009 metais dėmesį atkreipė kosminis teleskopas „Kepler“.

„Iki šiol nieko panašaus į šią žvaigždę nesame matę. Tai tikrai keista. Manėme, kad gal duomenys klaidingi, o gal teleskopas pajudėjo, bet viskas buvo tvarkoje“, – sakė Jeilio univeriteto (JAV) podoktorantūrinių studijų mokslininkė Tabetha Boyajian.

„Kepler“ teleskopas savo aktyvaus darbo metais (2013 metais dėl gedimų jo galimybių spektras gerokai susiaurėjo) ieškojo labai nestiprių šviesos, sklindančios nuo žvaigždžių, sumažėjimų – gana dažnai tokius patamsėjimus lemia objektai, praeinantys tarp žvaigždės ir teleskopo. O jeigu patamsėjimai pasikartoja periodiškai, galima pagrįstai tikėtis, kad jų priežastis – orbitoje besisukanti planeta.

„Kepler“ kosminis teleskopas, į kosmosą iškeltas 2009 metais, pririnko tiek duomenų apie žvaigždžių šviesumo pokyčius, kad mokslininkai iki šiol nebaigė jų analizavimo, o kompiuterinė analizė tiko ne visais atvejais – kartais buvo reikalinga žmogaus akis, žmogaus sugebėjimas atpažinti procesus – kai kuriais atvejais kompiuteriai dar nesugeba prilygti žmogaus gebėjimui analizuoti duomenis.

Todėl „Kepler“ astronomai nusprendė sukurti programą „Planet Hunters“, kuri ragino paprastus entuziastingai į kosmosą žvelgiančius žmones skirti šiek tiek savo laiko ir dėmesio bei patikrinti, ar žvaigždžių skleidžiama šviesa „nerodo“ aplink ją besisukančios planetos egzistavimo – tam net iš namų išeiti nereikia.

2011 metais keletas tokių visuomenės atstovų atkreipė dėmesį į „įdomią“ ir „keistą“ žvaigždę: jos skleidžiamos šviesos pokyčiai buvo neįprasti ir visiškai nepanašūs į bet kurį kitą „Kepler“ stebėtą objektą. Šviesos pokyčių struktūra verčia daryti išvadą, kad apie žvaigždę glaudžioje struktūroje sukasi didelė materijos sankaupa. Besisukantys apie žvaigždę objektai šviesą uždengdavo kasdien po keletą valandų reguliairiais intervalais, kurie sutapo su jų orbita. Tačiau žvaigždės šviesa kelis kartus trumpai užtemo ir 2009 metais, didelis patamsėjimas 2011 m. truko savaitę, o 2013 metais užtemimų virtinė truko tris mėnesius

Natūralu būtų to tikėtis, jeigu žvaigždė būtų jauna. Prieš 4,5 mlrd. metų, vos susiformavus Saulės sistemai, apie šią žvaigždę taip pat sukosi dujų ir dulkių debesis, kuris ilgainiui, dėl gravitacijos poveikio, susikoncentravo į planetas ir uolienų bei ledo juostas. Tačiau ši keistoji planeta tikrai nėra jauna: jei ji būtų jauna, ją suptų dulkės, skleidžiančios šviesą infraraudonajame spektre. O „Kepler“ neužfiksavo jokio infraraudonosios šviesos pertekliaus. Žvaigždė atrodo brandi. Bet apie ją vis tiek sukasi „pabiręs“ objektų telkinys.

Šis telkinys yra pakankamai didelis, kad užstotų reikšmingą fotonų, kurie šiaip jau turėtų pasiekti „Kepler“ jutiklius, kiekį. Vadinasi, jeigu telkinys yra natūralus, tai jis turėjo atsirasti santykinai neseniai. Antraip jis jau būtų vėl susikoncentravęs. Gravitacija jį sutrauktų į vieną tašką arba žvaigždė blykčiodama būtų sutraukusi nuolaužas į save.

„Planet Hunters“ programos koordinatorė T. Boyajian neseniai publikavo mokslinį darbą, nusakantį neįprastą šviesų kaitą, kaip bendraautorius įvardindama kai kuriuos „Planet Hunters“ programos dalyvius.

Moksliniame darbe aptariami keli skirtingi scenarijai, galintys paaiškinti matomą vaizdą: instrumentų, asteroidų juostos sutankėjimas, galingas planetą sunaikinęs susidūrimas – maždaug toks, po kurio susidarė mūsų Mėnulis.

Visi šie galimi paaiškinimai turi tam tikrų trūkumų. Išskyrus vieną. Jeigu pro stebimosios KIC 8462852, kuri yra maždaug perpus didesnė už mūsų Saulę, žvaigždės kaimynystę būtų pralėkusi kita žvaigždė, ji galėjo truktelėti kometų juostą. Ir jeigu kometų skaičius bei tankis būtų pakankamai dideli, jos iš tiesų galėtų išmatuojamai pritemdyti savo žvaigždę. Tačiau tai būtų neįtikėtinai sėkmingas sutapimas – kitos žvaigždės praskridimas turėjo įvykti likus vos keliems tūkstantmečiams iki „Kepler“ iškėlimo. Matuojant kosminiais mastais, tai būtų labai jau menkai tikėtinas sutapimas.

Visgi neįprasto reiškinio ir paaiškinimas turėtų būti retas arba pagrįstas neįprastais sutapimais: jokioje iš kitų 150 000 „Planet Hunters“ analizuotų žvaigždžių panašios šviesų kaitos nepastebėta. T. Boyajian savo moksliniame darbe aprašė tik „natūralius scenarijus“, tačiau kalbėdamasi telefonu su „The Atlantic“ reporteriu Rossu Andersonu ji prasitarė, kad svarsto ir apie „kitokius scenarijus“.

Pensilvanijos valstijos universiteto astronomas Jasonas Wrightas ketina publikuoti kitą mokslinį straipsnį – alternatyvų keistos šviesų kaitos paaiškinimą. Nežemiškų intelektualių būtybių paieškos instituto SETI mokslininkai jau senokai iškėlė idėją, kad aplink kitas žvaigždes gyvenančias civilizacijas galėtume aptikti ieškodami milžiniškų technologinių artefaktų, besisukančių apie jų žvaigždes.

J. Wrigtas su kolegomis tvirtina, kad neįprasta žvaigždės šviesų kaita atitinka „megastruktūrų spiečių“ – galbūt kosminių šviesos kolektorių, kurie būtų naudojami žvaigždės energijai surinkti. „Kai T. Boyajian parodė man savo duomenis, mane sužavėjo jų beprotiškumas. Nors ateiviai turėtų būti pati paskutinė hipotezė ilgame sąraše, tačiau šiuo atveju atrodė, kad matomas dalykas, kurio sukūrimo galėtume tikėtis iš nežemiškos civilizacijos“, – sakė J. Wrightas.

Dabar T. Boyajian kartu su J. Wrightu ir SETI tyrimų centro Kalifornijos universitete Berkelyje (JAV) direktoriumi Andrew Siemionu bando dirbti kartu. Visi jie rašo bendrą hipotezę. Mokslininkai nori į žvaigždę nukreipti milžinišką radijo teleskopą ir patikrinti, ar ji neskleidžia radijo bangų spektre, kuris siejamas su technologine veikla.

Jeigu šiai trijulei pavyks užfiksuoti pakankamai radijo bangų, būtų įdarbintas ir Niu Meksike esantis teleskopų masyvas VLA (Very Large Array), kuris gebėtų nustatyti, ar radijo bangas skleidžia technologinis šaltinis – panašiai, kaip Žemės radijo stočių tinklai per Visatą skleidžia radijo bangas iš Žemės.

Ir jeigu visi darbai vyks pagal planą, pirmieji stebėjimai įvyks sausį, o išsamesni – kitų metų rudenį. Nors jeigu pirminių stebėjimų duomenys būtų itin perspektyvūs, būtų galima tikėtis ir ankstyvesnio akylo stebėjimo. „Jei pastebėtume ką nors iš tiesų jaudinančio, VLA direktoriaus galėtume paprašyti teleskopo darbo laiko ypatingos skubos tvarka. Tokiu atveju prašytume teleskopo laiko tučtuojau“, – sakė J. Wrightas.

O iki stebėjimų pradžios mokslininkų trijulė, „Planet Hunters“ savanoriai ir visuomenė turės tenkintis spoksojimu į dangų kažkur tarp Lyros ir Gulbės žvaigždynų. Gal ir iš anos pusės kas nors žiūri į mus ir mato, kaip Saulė truputėlį pritemsta kartą per 365 dienas?