Super-Žemė Wolf 1061C: vos už 14 šviesmečių ir... gyvybės zonoje

Tiesa, net 4 kartus masyvesnė už Žemę. Tai reiškia, kad gravitacija ten yra 4 kartus didesnė, ir viskas svertų 4 kartus daugiau – 4 kartus sunkesnis jūsų kompiuteris, 4 kartus sunkesnis jūsų telefonas, 4 kartus sunkesni jūsų avimi batai, galiausiai 4 kartus sunkesnis ir jūs pats. (Užuojauta lieknėjantiems, bet vis tiek ten judėtumėte lengviau už lieknumu nesirūpinančiuosius…)

„Tai – ypatingas atradimas: panašu, kad visos trys atrastos planetos yra ganėtinai nedidelės, todėl galima manyti, kad jos – uolinės, t. y., turinčios kietą paviršių, – džiaugėsi tyrimui vadovavęs Naujojo Pietų Velso universiteto astronomas Duncanas Wrightas. – O vidurinioji iš šios planetų trijulės – Wolf 1061c – dar ir yra gyvybės zonoje, t. y., nuo gimtosios savo žvaigždės nutolusi gyvybei palankiu atstumu. Joje gali būti vandens, o gal net ir gyvybės.“

„Jausmas tiesiog beprotiškas: tu naršai po beribes visatos bedugnes, ir visai čia pat, vos už 14 šviesmečių atrandi planetą, kuri labai gali būti gyvybei tinkamas pasaulis“, – pabrėžė atradimo autorius.

Ką tik atrasta planetų trijulė sukasi aplink santykinai vėsią ir stabilią žvaigždę, o apsisuka aplink ją atitinkamai per 5, 18 ir 67 Žemės paras. Jų masė atitinkamai 1,4, 4,3 ir 5,2 didesnė už Žemės masę.

Didžiausioji išorinė trijulės narė nebepatenka į gyvybės zonos juostą – ji yra per toli. Tačiau panašu, kad ji – taip pat uolinė. O štai arčiausiai gimtosios žvaigždės esančioje uolinės trijulės planetoje gyvybei tikrai per karšta.

„Tai, kad visos trys planetos yra arti savosios žvaigždės, suteikia nemenkus šansus pamatyti jų tranzitus tos žvaigždės paviršiumi, o tai reiškia, kad mums tai būtų nuostabi galimybė patyrinėti planetų atmosferos spektrus ir išsiaiškinti jų sudėtis, tankį ir kitus parametrus, – atkreipia dėmesį tyrimo bendraautorius Robas Wittenmeyeris. – Žinoma, tai galėtų padėti išsiaiškinti, ar viduriniojoje planetoje yra gyvybė.“

Daug žadančią planetinę sistemą astronomai atrado ESO (European Southern Observatory) observatorijos 3,6 m skersmens teleskopu ir Harps spektrografu Čilėje. Tyrėjų atradimas bus publikuotas žurnale „The Astrophysical Journal Letters“.

Mokslininkai jau ne pirmą kartą įsitikina, kad Žemės dydžio planetėlės mūsų galaktikoje yra dažnas reiškinys – kaip ir daugiaplanetės sistemos. Tiesa, daugelis iki šiol atrastų uolinių egzoplanetų yra už šimtų ar net tūkstančių šviesmečių nuo Žemės, o tai reiškia, kad pasiekti ir net ištyrinėti šiuos pasaulius turimomis technologijomis – beveik jokių šansų.

Praėjusią savaitę Švedijos ir Meksikos astronomai paskelbė atradę du naujus tolimiausius Saulės sistemos objektus. Spekuliuojama, kad vienas jų gali būti netgi „Superžemė, esanti 6 kartus toliau negu Plutonas“. Taip pat tikėtina, jog ten gali būti „neįvykusi žvaigždė“ – rudoji nykštukė.

Kol kas tiksliai nustatyti jų nuotolį pakankamai sudėtinga, tačiau jų judėjimo greitis ir ryškumas leidžia manyti, kad tai nėra žvaigždės.

Dar viena maloni išimtis egzoplanetų paieškose – Gliese 667C, esanti taip pat labai arti Žemės, t. y., tik už 22 šviesmečių. Šis pasaulis aplink raudonąją nykštukę apskrieja per 28 paras, tačiau yra mažiausiai 4,5 karto masyvesnis už Žemę.