Pažvelkite į dangų: kovo mėnuo bus labai įdomus!

Galiausiai apie 2 val. nakties į dangų iš rytų pusės ima kopti žiedų valdovas Saturnas – toks pat dujinis milžinas kaip ir Jupiteris. Tiesa, geriausiai matomas jis bus kiek vėliau – balandžio ir gegužės mėnesiais, nes kovą žieduotoji planeta kulminuoja jau prašvitus, o leidžiasi kone dieną – apie 11 val.

Tačiau jei ryšitės bluosto nesudėti visą naktį, ankstyvą rytą – 4 ar 5 val. – per nedidelį teleskopą tikrai išvysite žiedines įvairių kosminių šiukšlių, dulkių, ledo kristalėlių struktūras, juosiančias planetą.

Iškart po lygiadienio, naktį iš kovo 21 d. į 22-ąją – tikras desertas astronomijos mylėtojams ir šiaip romantikams – Mėnulio pilnatį nedideliu atstumu lydės Jupiteris. Tokie planetų pasimatymai nutinka dėsningai, bet ne per dažniausiai, tad nepraleiskite progos!

Mėnesio žvaigždynai ir ryškiausios žvaigždės

Kovą be matomų planetų dar galima stebėti keletą ryškesnių žvaigždžių bei pasigrožėti šiam metų laikui būdingais žvaigždynais (tikrai verta išbandyti patogią ir ne itin sudėtingą dangaus skliauto simuliatoriaus STELARIUM programėlę).

Jei į sutemų pasiglemžtą dangų pažvelgsime mėnesio viduryje, beveik tiesiai pietuose neaukštai virš horizonto Didžiojo Šuns (Canis Major) žvaigždyne išvysime ryškiausią žvaigždę melsvąjį Sirijų, pirmąją iš vakaro prietemoje sužimbančių žvaigždžių.

Tuo tarpu šiaurėje prie pat horizonto prisiglaudusiame Lyros (Lyra) žvaigždyne mirguliuoja melsvoji Vega, o tiesiai virš galvos – pačiame zenite – spindinčiame Vežėjo (Auriga) žvaigždyne žiba geltonoji Kapela… Beje, Vega ir Kapela geografinėje Lietuvos platumoje niekada nepasislepia už horizonto.

Tokios „amžinos“ žvaigždės, kaip ir iš naktinio skliauto visus metus nepranykstantys žvaigždynai, pavyzdžiui, Didieji (Ursa Major) ar Mažieji Grįžulo Ratai (Ursa Minor) mūsų protėviams buvo puikus navigacinis orientyras…

Prabėgus valandai kitai po vakaro sutemų, iš už šiaurės rytų horizonto išnyra ryškiausia šviesaus ir didelio Jaučiaganio (Bootes) žvaigždyno žvaigždė Arktūras.

Mitologinėje kultūroje Jaučiaganis tapatinamas su dangiškuoju kerdžiumi, ganančiu Didžiąją Lokę (Didieji Grįžulo Ratai) ir jos Mažąjį Lokiuką (Mažieji Grįžulo Ratai). „Arktūras“ graikiškai reiškia meškos „saugotoją“ ar „globėją“, o šio žodžio šaknis taip pat davė vardą Žemės poliarinėms kepurėms – Arktikai ir Antarktikai.

Arktūras yra viena šviesiausių žvaigždžių šiaurinio pusrutulio danguje. Ši oranžinė milžinė stebėtojams suteikia puikią galimybę žvilgtelėti, koks likimas tolimoje ateityje laukia mūsų Saulės.

Nors Arktūras yra 70 kartų šviesesnis bei 27 kartus didesnio skersmens negu Saulė, tačiau beveik tokios pat masės. Jo gelmėse vandenilio kuras jau išeikvotas, ir žvaigždė pavirto raudonąja milžine. Praeis ne vienas milijonas metų, kol, galiausiai, Arktūras išsipūs iki 100 Saulių dydžio ir taps pačia šviesiausia žvaigžde naktiniame danguje.

Žemiau Jaučiaganio ir šiek tiek į dešinę, t.y. beveik pietuose žėri kitas didelis žvaigždynas – Mergelė. Antikinėje Graikijoje šis žvaigždelių raštas simbolizavo, greičiausiai, derlingumo deivę Demetrą.

Šviesiausia žvaigždyno žvaigždė Spika – dvinarė melsvai balta milžinė – yra Mergelės rankoje laikomas javų pėdelis. Pagal Spikos ir Saulės tarpusavio padėtį Zodiako piešinyje garsusis lietuvių astronomas Martynas Počobutas 1803 metais nustatė apytikslį Denderų šventyklos Egipte pastatymo laiką.

Mergelė yra gerokai nutolusi nuo Paukščių Tako, ir balsvas jo švytėjimas mokslininkams netrukdo žvaigždyno srityje stebėti artimiausią didelį galaktikų telkinį, pavadintą Mergelės spiečiumi. Kai kurioms šių galaktikų pamatyti pakanka galingo žiūrono arba nedidelio teleskopo.

Antai milžiniška spiečiaus elipsinė galaktika M87 pro žiūronus matoma kaip taškelis, o pro nedidelius teleskopus – kaip beveik tobulas šviesos kamuolys.

Dar viena elipsinė tos pačios grupės galaktika M49 pro žiūronus yra vos įžiūrima, tačiau nesunkiai matoma pro nedidelius teleskopus. Iš viso Mergelės spiečiuje maždaug 3000 galaktikų, iš kurių šviesa iki mūsų keliauja daugiau kaip 50 milijonų metų...

Dar verta paminėti reiškinį, kuris, deja, Lietuvoje nebus matomas, tačiau čia, kaip ir likusiame pasaulyje, prikaustys visų astronomų dėmesį – kovo 9 d. vyks visiškas Saulės užtemimas.

Mėnulio, idealiai uždengusio Saulės diską, šešėlis slinks pro Sumatrą, Borneo ir neaprėpiamas Ramiojo vandenyno platybes – taip toli nuo žemės lopinėlio prie Baltijos jūros... (Būsimojo užtemimo matomumo kompiuterinę vizualizaciją galima pažiūrėti čia.