Pažvelkite į dangų: kovo mėnuo bus labai įdomus!

Gamtoje iš tiesų imame pastebėti atsinaujinimo, atgimimo požymių. Kitados net metai buvo pradedami skaičiuoti nuo pavasario. Pavyzdžiui, kovo pirmąją Naujuosius sutikdavo pagoniškasis senovės Romos pasaulis. Mėnesio pavadinimas buvo siejamas su karo dievo Marso vardu.

Lietuvoje šis mėnuo vadintas Karveliniu, Balandiniu, o dėl dažnų gamtos išdaigų, permainingo oro – Velnio, Kipšo, Kipšiuko mėnesiu. Bet labiausiai prigijo Kovo vardas. Būtent kovai savo įkyriu kranksėjimu praneša, jog artinasi šiltasis metų laikas.

Senoliai sakydavę, jog šaltas kovas gražią gegužę žada, o lietingas – blogus metus. Taip pat jie tikėję, kad kovo pirmoji diena nuspėja, koks bus pavasaris, antroji – vasara, trečioji – ruduo.

Astronominė lygiadienio ir Šv.Velykų šventės reikšmė

Dangų žmonės tyrinėjo nuo seniausių laikų – dar akmens amžiuje pastebėjo šviesulių judėjimo skliautu dėsningumus. Praktinis tokio pažinimo poreikis buvo didžiulis – tai galimybė perprasti gamtos ritmą, prisitaikyti, prognozuoti, numatyti, vadinasi, išlikti…

Todėl aptiktus pasikartojimus buvo labai svarbu įamžinti. Poetiškai tarus, mūsų protėviai išmoko sučiupti ir išsaugoti laiką. Taip ilgainiui atsirado kalendoriai – ciklinės fiksuotų įvykių sistemos, kurių pagrindas – periodiniai gamtos ir kosmoso reiškiniai.

Kalendorinę tradicinių švenčių ašį dažniausiai sudaro vasaros (ilgiausia diena – trumpiausia naktis) ir žiemos (ilgiausia naktis – trumpiausia diena) saulėgrįžos bei rudens ir pavasario lygiadienio (dienos ir nakties ilgumas išsilygina) momentai.

Šiais metais pavasario lygiadienis įvyks kovo 20 d. 6 val. 31 min. Lietuvos laiku. Tai ypatingas astronominis reiškinys, kuomet Saulė, keliaudama dangaus skliautu, atsiduria pusiaujo ir ekliptikos (metinio Saulės kelio) susikirtimo taške.

Lygiadienio rytą Saulė patekės tiksliai rytuose, o leisis tiksliai vakaruose. Visame Žemės rutulyje, išskyrus ašigalių sritis, diena ir naktis truks 12 valandų.

Vėliau Šiaurės pusrutulyje dienos ims ilgėti, naktys trumpėti, kol sulauksime vasaros saulėgrįžos šventės, nūnai vadinamos Joninėmis. Pietų pusrutulyje atvirkščiai – birželio antroje pusėje naktys nepakeliamai ištįsta… Taip atsitinka dėl specifinio Žemės ir Saulės tarpusavio padėties kosminėje erdvėje santykio.

Lygiadienis mūsų tautos ir kai kurių kitų tautų kalendoriuje yra susijęs su Šv.Velykų švente. Senoviniai ritualai, maginės apeigos byloja, jog Šv.Velykos kažkada buvo švenčiamos per pavasario lygiadienį, akcentuojant lemtingąjį gamtos virsmą, kuomet šviesa pergali tamsą ir prasideda faktinis perėjimas iš šaltojo metų laiko į šiltąjį.

Tik vėliau viena svarbiausių krikščioniškų švenčių ėmė „plaukioti“ po kalendorių tarp kovo pabaigos ir balandžio vidurio. Nieko keista, jei žinome priežastį – jau keletą šimtmečių Šv.Velykų data apskaičiuojama pagal dinamiškąsias Mėnulio fazes.

Astronominio algoritmo formulė tokia: pirmas Mėnulio pilnaties sekmadienis po pavasario lygiadienio. Šių metės Šv.Velykos ankstyvos – kovo 20 d., sekmadienį – brandus priešpilnis (88 proc. Mėnulio apšviestumas), tad kitą sekmadienį, kovo 27 d., pilnatis...

Planetos naktiniame kovo skliaute

Mitologinė lietuvių tautosaka Mėnulį vaizduoja gražiu, dailiai pasirėdžiusiu jaunikaičiu, kuris po Žemę vaikščioja ir mergeles vilioja. Ilgainiui lietuviai Mėnulį ėmė laikyti Saulės vyru, o kartais, pavadintas broliu arba Sauliabroliu, jis priimamas į gausią Saulės šeimą greta jos seserų (planetų) – Aušrinės/Vakarinės (Venera), Vaivoros (Merkurijus), Žiezdrės (Marsas), Sėlijos (Saturnas) ir Indrajos (Jupiteris).

Žinoma, ne visos šios planetos bet kuriuo metu yra gerai matomos, o kartu – ypač retai. Tačiau kovas kantriam stebėtojui ganėtinai palankus – naktiniame Lietuvos skliaute vienas po kito išsirikiuoja Jupiteris, Marsas ir Saturnas, tad belieka tikėtis giedros.

Planetų paradą pradeda įspūdingasis Jupiteris – visą kovą rytuose virš horizonto jis sušvinta Saulei tik nusileidus ir, spindesiu pranokdamas kitas žvaigždes, yra gerai matomas ištisą naktį, kol vakaruose nusileidžia jau prašvitus. Apie pusiaunaktį jo stebėjimo sąlygos – geriausios.

Pažvelgus į Jupiterį net ir pro nedidelį teleskopą ar galingesnius žiūronus, galima pamatyti kelis įdomius dalykus. Pirmiausia, jį gaubiančių debesų juostas. Iš tikrųjų dėl aktyvios medžiagos cirkuliacijos ir cheminių reakcijų, Jupiterio atmosferoje vyrauja įvairiaspalviai – melsvi, rusvi, rausvi, pilki – kelių šimtų metrų per sekundę greičiu genami debesys, kurie susisluoksniuoja tarytum šventinis pyragas.

Antra, puikiai įžiūrimi keturi pagrindiniai palydovai: arčiausiai Jupiterio skriejanti Ija, šiek tiek toliau – Europa ir toliausiai – Ganimedas bei Kalista – nemaži (visi, išskyrus Europą, didesni už Mėnulį, o Ganimedas savo dydžiu pralenkia net Merkurijų), įspūdingi ir savo bruožais skirtingi pasauliai.

Kovo mėnesį taip pat gerai matomas Marsas. Raudonoji planeta savąją kelionę dangumi pradeda apie 1 val. nakties, o į skliauto aukštumas užkopia apie 5 val. ryto. Žvaigždėto dangaus fone Marsas išsiskiria jam būdinga poryškia rausvai gelsva spalva, bylojančia apie specifinę paviršiaus cheminę charakteristiką.