Girdėjote apie Orto debesį? Bet ar žinote, jog iš tikro jo niekas nėra matęs ir tai tėra teorija?

Taip rašoma visuose astronomijos vadovėliuose: sferinis debesis iš trilijonų uolienų ir ledo gabalų, formuojantis tolimiausią Saulės sistemos pakraštį. Orto debesies tolimasis kraštas gali būti ~100 000 kartų toliau nuo saulės, nei Žemė, tai yra daugiau nei trečdalis kelio iki artimiausios žvaigždės, Kentauro Proksimos.

Ten gravitacinė kitų žvaigždžių ir netgi paties Paukščių Tako gravitacija nusveria mūsų saulės trauką. Ši įtaka „iš šono“ kartkartėmis gali nukreipti Orto debesies objektą nuo kurso mūsų kryptimi, ir šis tampa kometa. Tiesą sakant, būtent „ilgo periodo“ kometų – dangaus kūnų, pro šalį praskriejančių rečiau, nei kas 200 metų – šaltinis yra vienintelis turimas Orto debesies egzistavimo įrodymas, ir jis nėra tiesioginis, švelniai tariant.

Gali netgi būti kad Orto debesis susideda iš dviejų dalių. 2003 metais, Mike'as Brownas iš Kalifornijos technologijų instituto Pasadenoje su kolegomis stebėjo nykštukinę planetą, pavadintą Sedna, kurios labai ištęsta elipsinė orbita siekia maždaug 1000 astronominių vienetų (a.v., vidutinių atstumų nuo Žemės iki Saulė, ~150 mln km.). Tai parėmė idėją, kad sferinio debesies viduje yra diskas objektų, skriejančių mūsų planetų sistemos plokštumoje, kartais vadinamas Hillso debesimi.

Tai irgi dar toli gražu ne tiesioginis įrodymas. Tipiški Orto debesies objektai tikriausiai tėra kelių kilometrų skersmens, smarkiai per maži, kad galėtume juos stebėti įprastoje jų aplinkoje. Be to, šie objektai skendi praktiškai visiškoje tamsoje. „Tokiu atstumu Saulė matoma tokia maža, kad ją nesunkai galima būtų uždengti smeigtuko galvute,” pažymi Brownas.

Manoma, kad Orto debesies objektai yra planetų formavimosi likučiai, tad išsiaiškinimas, kiek ir kokių dydžių objektų čia esama, galėtų padėti suprasti patį planetų formavimosi procesą. Esama minčių panaudoti techniką, kurią naudoja egzoplanetų medžiotojai: ieškoti šviesos prigesimo, kai žvaigždės diską kerta aplink ją besisukanti planeta. 2009 metais, Eranas Ofekas iš Caltech ir Ehud Nakar iš Tel-Avivo universiteto Izraelyje pademonstravo, kad tada naujai paleistas Keplerio kosminis teleskopas teoriškai galėtų aptikti kelių šimtų metrų skersmens Orto debesies objektus, kai šie kirstų žvaigždės diską.

Tačiau praktikoje sunku būti tikriems, kad vienas žvaigždės šviesos pritemimas nėra tiesiog jutiklio klaida – ir be to, Kepleris žvelgia aukštai virš Saulės sistemos plokštumos, toli nuo ten, kur objektų koncentracija didžiausia.

Specialiam Orto debesies objektų sekliui, Whipple, 2011 metais nepavyko pakilti nuo žemės. Tačiau, nors tiesioginių įrodymų nėra, nuolat atskriejančios naujos kometos, – tokios, kaip kometa ISON, vaizdingai suirusi, pernelyg prisiartinusi prie Saulės 2013 metų gruodį – daugumai astronomų yra pakankamas Orto debesies egzistavimo įrodymas. „Galime gan užtikrintai teigti, kad Orto debesis egzistuoja, nors šio objekto nesame matę,” sako Scott Sheppard Iš Carnegie mokslų instituto Vašingtone, D.

Stuart Clark
New Scientist 2016–03–19