Tai turėtų užbaigti visas sąmokslo teorijas: patikrins, kaip sekasi Mėnulyje paliktam „Apollo 17“

Toji kamera turi tris „akis“ – dvi iš jų panašios į žmogaus. Tiesą sakant, net ir atstumas tarp jų toks pats kaip pas žmogų – 8 cm. Kam to reikia? Jūsų „akys“, pavyzdžiui, geba suvokti gylį. Kai žiūrite į stalą, galite įvertinti, kiek toli nuo jūsų yra vandens stiklinė. Taip yra tik dėl to, kad turite dvi akis ir jos mato skirtingai. Tokį patį giluminį žvilgsnį turi ir mėnuleigis. Žmogus, iš Žemės vairuosiantis robotą, galės suprasti tą gilumą Mėnulyje, nes matys tai, ką ir robotas.

Trečioji – vidurinė – „akis“ bus tokia pat, kokia ir marsaeigyje „Curiosity“. Ši kamera turi spalvų filtrą, kuris leis pamatyti tuos pačius dalykus, pagal skirtingus infraraudonųjų spindulių spektrus. Bus devyni tokie filtrai (atrodo, „Curiosity“ turi šešis). To reikia, kad galėtume tirti medžiagų sudėtį, pamatyti, kur slypi naudingi ištekliai. Kitas dalykas – toje kameroje įmontuotas televizijos objektyvas, gebantis  smarkiai pritraukti vaizdą. Tai reiškia, kad galime daryti labai aukštos kokybės panoramines nuotraukas, o tai irgi smagu.

– Kokie šios misijos į Mėnulį tikslai?

– Pagrindinis tikslas – ten nuvykti ir tai padaryti saugiai. Būtų pasiekta labai daug jau vien tuo, kad parodytume, jog robotas gali nusileisti Mėnulyje ir ten važiuoti. Tai būtų pirmas kartas, kai to pasiekia privačios įmonės – mes kartu su „Audi“. Tai jau labai daug.

Kitas dalykas – norime ištirti „Apollo“ mėnuleigio liekanas. Robotas nusileis ten, kur buvo nusileidęs agentūros NASA erdvėlaivis „Apollo 17“ su žmonėmis. Toje vietoje ir liko minėtas mėnuleigis. Astronautai jį vairavo. Norime sužinoti, kaip tas mėnuleigis atrodo dabar, praėjus daugiau nei 40 metų.

Mūsų nusileidimo taškas yra už 5 km nuo ten, kur nusileido „Apollo 17“ . Per tuos dešimtmečius dar niekas tos vietos nebuvo aplankęs. Ši misija svarbi tuo, kad „Apollo 17“ mėnuleigis sudarytas iš daugybės skirtingų medžiagų – plastiko, odos, nailono. Norime sužinoti, kas joms nutiko. Tai leis numatyti, kokių medžiagų reikės ateities misijoms į Mėnulį. Tai sužinojus, gal kada nors bus galima Mėnulyje vairuoti normalų automobilį arba – kur kas svarbiau – įkurti gyvenamąją bazę.

Kitas dalykas – norime nušviesti kelią ateities misijoms. Pavyzdžiui, mokslininkai siekia Mėnulyje išauginti augalų. Tai išties įdomu, nes tai nėra taip lengva ir niekas iki šiol nėra to bandęs. Daugelis tikisi, kad augalai ten „elgtųsi“ lygiai taip pat, kaip mūsų planetoje, tačiau gamta juos sukūrė gyvuoti čia, Žemėje.

Netgi Žemės terpė yra gana trapi, todėl ateityje mums visiems bus labai svarbu išsiaiškinti, ko reikia, kad augalai augtų ir kitur – Mėnulyje. Keliamas klausimas, ar jie apskritai ten sudygtų? Šiuo metu augalų yra Tarptautinėje kosminėje stotyje, bet jie neauga tinkamai – jie dygsta be jokios tvarkos, nežino, kur skleistis ir leisti šaknis. Mokslininkai mano, kad taip yra dėl to, kad augalai kosmose sutrikę – jie nežino, kur viršus, kur apačia, kas su jais dedasi. Juose įrašyta genetinė programa, kuri kosmose nebeveikia, todėl norime apskaičiuoti, ar Mėnulis tam tiktų.

Taip pat žvalgysimės įvairių išteklių Mėnulio paviršiuje, pavyzdžiui, vandens. Daugelis žmonių nežino, kad Mėnulyje yra vandens po žeme ledo pavidalu. Bandysime nustatyti ir parodyti kur tiksliai. Jei tai pavyktų – galėtume ne tik gerti vandenį, bet ir iš jo išgauti deguonį, o iš vandens ir deguonies – vandenilį. Taigi, galėtumėm gerti, kvėpuoti ir vandenį panaudoti raketiniam kurui gaminti.

– Kaip esate minėjęs, Mėnulis galėtų būti „degalinė“ tarp Žemės ir kosmoso?

– Būtent taip ir manau. Trauka Mėnulyje yra šešis kartus mažesnė už Žemės. Iš atmosferos nėra pasipriešinimo kaip Žemėje. Tai reiškia, kad Mėnulis gali būti geras atspirties  taškas – būtų galima Mėnulyje pagaminti kosminį laivą, pripilti degalų ir šauti į viršų. Tam, kad pakiltum Žemėje, reikia labai didelių ir galingų raketų, o Mėnulyje viskas vyktų daug lengviau.

– Ar nuoširdžiai tikite, kad ateityje visa tai pamatysite? Ką manote apie žmogaus pilotuojamas keliones į Mėnulį?

– Taip. Aš manau, kad, jei mums pavyks, padėsime tam reikiamus pamatus. Europos kosmoso agentūra (ESA) turi viziją iki 2030-ųjų Mėnulio kaimelyje apgyvendinti žmones, tik technologijos dar nėra išbandytos. Jei įrodysime, kad galima į Mėnulį nuskristi privačiai ir pigiai (nepalyginamai pigiau nei tai darė NASA ir ESA), duosime pradžią procesui, kurio reikia, kad ta jų svajonė išsipildytų.

Svarbu suvokti ir kitą dalyką – astronautams nebereikėtų apsistoti Tarptautinėje kosminėje stotyje. Ši aplink Žemę skriejanti stotis apie 2020-uosius nustos veikti. Reikės kito etapo. Manau, kad bazė Mėnulyje – sunkus, bet teisingas kelias, nes šis palydovas nėra taip veikiamas Žemės, kaip dabar veikiama Tarptautinė kosminė stotis. Dirbdamas Mėnulyje, būtum toli nuo radijo virpesių, sklindančių iš Žemės. Iš mėnulio būtų galima žvelgti tolyn į kosmosą. Taip pat nereikėtų iš Žemės siųsti maisto atsargų – jei mums pavyktų parodyti, kaip išauginti derlių Mėnulyje, ten iš esmės jau būtų galima gyventi.

Simonas Bendžius, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“