Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Astronomija ir kosmonautika |
Kalbėdami apie kosmosą, esame pratę turėti reikalų su dideliais atstumais ir objektais. Visatos mastu Žemė yra gana maža. Net ir mūsų Saulės sistemoje mus be vargo nustelbia Jupiteris, kuris, pasak NASA, prilygtų daugiau nei tūkstančiui Žemių. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Ir mūsų Saulė, anot Cornelio universiteto, dydžiu prilygtų daugiau nei milijonui Žemių, rašo „space.com“. Tačiau net ir mūsų Saulė atrodo mažytė, palyginus ją su didžiausiomis mums žinomomis žvaigždėmis. Saulė yra G tipo žvaigždė, geltonoji nykštukė – Visatos mastu gana vidutiniško dydžio. Kai kurios „hipermilžinės“ žvaigždės yra gerokai, gerokai didesnės. Veikiausiai didžiausia žvaigždė yra „UY Scuti“, kuri prilygtų daugiau nei 1700 mūsų Saulių. Ir ji tik 30 kartų masyvesnė, tad masė ir dydis kosmose nebūtinai siejasi. Didžiausių kosminių kūnų sąraše randame juodųjų bedugnių ir itin masyvių juodųjų bedugnių, kurios paprastai egzistuoja galaktikos centre. Mūsų Paukščių Take yra viena tokia. Ji maždaug 4 mln. kartų masyvesnė už Saulę. Didžiausia supermasyvi juodoji bedugnė yra maždaug 21 mlrd. kartų masyvesnė už Saulę ir egzistuoja Coma spiečiuje (dar vadinamame Abell 1656), kuriame yra daugiau nei tūkstantis galaktikų. Kaip galima spręsti iš pastarosios pastraipos, Visatoje egzistuoja didesnių dalykų už supermasyvias juodąsias bedugnes. Galaktikos yra sudarytos iš žvaigždžių sistemų ir visa tai yra tų sistemų viduje – planetos, žvaigždės, asteroidai, kometos, nykštukinės planetos, dujos, dulkės ir dar daug daugiau. NASA teigimu, mūsų pačių Paukščių Takas driekiasi maždaug 100 tūkst. šviesmečių. Vienas šviesmetis yra tiek, kiek šviesa nukeliauja per vienerius metus. Sunku įvardyti, kokios yra didžiausios galaktikos, nes jos neturi tikslių ribų. Mums žinomos didžiausios galaktikos driekiasi milijonus šviesmečių. Pagaliau, mes artėjame prie didžiausių struktūrų Visatoje. Galaktikos dažnai gravitaciškai tarpusavyje susijungusios į grupes, kurias mes vadiname galaktikų spiečiais. Pavyzdžiui, Paukščių Takas priklauso mažai vietinei grupei, kurią sudaro maždaug dvi dešimtys galaktikų, įskaitant ir Andromedos galaktiką. Astronomai manė, kad šios struktūros yra didžiausios Visatoje, tačiau devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje astronomai suprato, kad galaktikų spiečių grupės gravitaciškai susijungusios ir į superspiečius. Koks yra didžiausias superspiečius? Didžiausias žinomas spiečius Visatoje yra Šiaurinė gigantiškųjų žiedų siena (Hercules-Corona Borealis Great Wall). Apie ją pirmą kartą imta kalbėti 2013 metais, ją kelis kartus tyrinėjo mokslininkų komandos, kurioms vadovavo tas pats žmogus. Šis spiečius yra toks didelis, kad šviesa nukeliauja maždaug 10 mlrd. metų nuo jo vieno galo iki kito. Palyginimui, Visata yra tik 13,7 mlrd. metų dydžio. Apie šią struktūrą buvo sužinota tuo metu, kai mokslininkų komanda, vadovaujama Vengrijos nacionalinio viešųjų paslaugų universiteto atstovo Istvano Horvatho, stebėjo trumpalaikį kosminį fenomeną, vadinamą gama spindulių pliūpsniais. Manoma, kad juos sukėlė supernovos, arba masyvios žvaigždės, kurios savo gyvavimo pabaigoje susprogsta. Manoma, kad gama spindulių pliūpsniai paprastai rodo, kad tose Visatos vietose yra didelė masės koncentracija, nes didelės žvaigždės yra linkusios telktis tankiose vietose. Pirmojo tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad gama spinduliai susitelkė už maždaug 10 mlrd. šviesmečių Heraklio ir Šiaurės Vainiko žvaigždynų kryptimi. Tačiau mįslė buvo tai, iš kur ta didelė struktūra atsirado. 2013 metais space.com partnerių tinklalapyje „Discovery News“ buvo išspausdintas straipsnis, kuriame teigta, kad ši struktūra prieštarauja kosmologijos principui, arba tam, kaip susiformavo ir vystėsi Visata. „Būčiau pamanęs, kad ši struktūra yra per didelė, kad egzistuotų. Kaip bendraautorius, aš vis dar turiu abejonių“, – 2014 metų pranešime spaudai sakė Čarlstono koledžo Pietų Karolinos valstijoje astronomas Jonas Hakkila. Jo teigimu, egzistuoja labai maža tikimybė, kad mokslininkai toje vietoje matė atsitiktinį skaičių gama spindulių, tačiau jis yra gerokai mažesnis už 100. „Todėl mes manome, kad ta struktūra egzistuoja, – pridūrė jis. – Esama ir kitų struktūrų, kurios, rodos, pažeidžia Visatos homogeniškumo principą: Slouno Didžioji Siena ar Milžiniška didelių kvazarų grupė. Todėl egzistuoja galimybė, kad jų yra daugiau ir dar didesnių. Ir tik laikas parodys, ar taip iš tiesų yra.“ |