Mokslininkai turi netikėtą paaiškinimą, kodėl nesiseka surasti gyvybės pėdsakų Visatoje: „mes gimėme per anksti“

Žemė yra 4,5 mlrd. metų senumo, o Visata gimė prieš 13,8 mlrd. metų. Tai žinodami, daugelis mokslininkų kėlė prielaidas, kad Visatoje gyvybė atsirado daug anksčiau, o Žemėje – gerokai pavėlavo.

Tačiau visai neseniai Harvardo-Smithsoniano astrofizikos centro mokslininkų analizė parodė visai ką kita. Mokslininkų idėja, kad žmonės Žemėje atsirado daug anksčiau nei gyvybė kitose Visatos dalyse, aprašyta žurnale apie kosmologiją ir astrodalelių fiziką.

„Jei paklaustumėte, kuris laikas tikėtiniausias gyvybės atsiradimui Visatoje, tikriausiai reikėtų atsakyti, kad tas laikas jau išaušo. Mūsų tyrimas liudija apie tai, kad bėgant laikui šansai gyvybei atsirasti vis didėja“, – teigė studijos vadovas Avi Loebas.

Viskas žvaigždėse

Mokslininkų komanda prie šios išvados priėjo taikydama žinias apie ankstyvąją Visatos evoliuciją ir žvaigždžių gyvenimo trukmę: kuo didesnė masė, tuo trumpesnė žvaigždės gyvenimo trukmė.

Žinodami, kad gyvybė atsirado tik 30 mln. metų po Didžiojo sprogimo ir kad jos egzistencija baigsis praėjus po 10 trilijonų metų, komanda sukūrė modelį, kuris bando nuspėti, kas vyko ir kas galės įvykti su gyvybe tarp šių dviejų įvykių.

Tyrimo rezultatuose tvirtinama, kad pats svarbiausiais kintamasis – yra žvaigždžių, kurios turi įtakos gyvybės atsiradimui, masė. Pirmosios žvaigždės buvo per didelės, taigi švietė per ryškiai ir greitai perdegdavo dar prieš atsirandant gyvybei.

Mažesnėse žvaigždėse turėtų būti visai kitaip: jos dega lėčiau, gyvena ilgiau ir leidžia atsirasti gyvybei. Tarkime, žvaigždė, kurios masė siekia 10 proc. saulės masės, turėtų šviesti 10 trln. metų. Modelyje siūloma, kad šansai gyvybei atsirasti ateityje vis didės.

Mažos masės dilema

Pamačius, ką siūlo modelis, reikėtų kelti klausimą, kodėl mes gyvename dabar, kodėl ne ateityje, kodėl nesisukame aplink mažos masės žvaigždę?

Mokslininkai tvirtina, kad priežastis – dabartinis mūsų supratimas apie tokias žvaigždes. Kartu tai yra klausimas, kurį turėtų atsakyti ateities tyrimai. Mes žinome, kad mažos masės žvaigždės ilgiau gyvena ir kad kai šios žvaigždės yra jaunos, tai jos plieskia visa galia ir spinduliuoja ultravioletinius spindulius taip, kad jų nesustabdo jokia uolėtos planetos atmosfera.

Be to, žvaigždės gravitacija gali būti stipresnė vienoje planetos pusėje nei kitoje, taip sukeldama ugnikalnių išsiveržimų, skatindama šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą ir leisdama vandenynams užvirti.

Neaišku, ar yra gyvybės forma, kuri galėtų išgyventi šiomis sąlygomis. O jei ir yra, tai tikriausiai mes niekada nesugebėjome sužinoti jos egzistavimą.