NASA kosminiai tyrimai – tik ledkalnio viršūnė: net neįsivaizduojate, kas vyksta slapčiausiame kariniame lygyje

Vienas iš tų astronautų buvo dabar išėjęs į pensiją, viceadmirolas Richard Truly, vėliau vadovavęs NASA. „To nebuvo galima niekam sakyti,” dalinosi jis prisiminimais 2007. „Niekam.” Pilotuojamos orbitinės laboratorijos (Manned Orbiting Laboratory – MOL) programos, vykdomos KOP ir Nacionalinės žvalgybos biuro (NRO), detalės pernai buvo atskleistos, kai NRO iš dalies išslaptino daugiau nei 800 failų ir nuotraukų.

1963 – 1969 metais vykdytu projektu siekta šnipinėti ir trukdyti Sovietų sąjunga kosmose. Pasak išslaptintų dokumentų, vienas iš tikslų buvo ištirti galimybę atakuoti Maskvos palydovus, išmušant juos iš orbitos, ar šaunant į juos. Šioje programoje buvo ir sudėtingas planas perimti SSRS kosminį aparatą orbitoje, apgobti jį karščiui atsparia medžiaga, ir pasiųsti atgal į Žemę, kur jį būtų galima ištirti. Tačiau, nepaisant geriausių Vašingtono planų tada išlaikyti visus eksperimentus paslaptyje, pagrindinis priešininkas apie operaciją sužinojo.

Tiesą sakant, Maskva savo slaptą pilotuojamą kosminę stotį Almaz, pasak jos vyr. konstruktoriaus Vladimiro Poljačenko, aprūpino greitašaudžiu pabūklu. Jeigu JAV erdvėlaivis bandytų „apžiūrėti ar netgi atakuoti Almazą, būtume galėję jį sunaikinti,” sakė Poljačenko PBS 2007 metais. Jis taip pat sakė, kad 1975 metais kosmonautai pabūklą išbandė ir tapo pirmąją šalimi, apginklavusia orbitoje skriejantį kosminį laivą.

Dėl biudžeto Vašingtono MOL nuo žemės taip ir nepakilo. Daug astronautų buvo perkelti į NASA Space Shuttle programą, bet būtent į slaptąją dalį, kurią vykdė Oro pajėgos ir NRO. Nuo 1982 iki 1992, buvo atlikta 11 misijų, kurios tebelieka itin slaptos.

Turint omeny, kokias operacijas vykdė KOP, aišku, kad svetimų palydovų naikinimas prioritetų sąraše buvo aukštai. Pavyzdžiui, 1985 metais Oro pajėgų pilotas, skriedamas F-15 naikintuvu, paleido raketą į sugedusį JAV palydovą žemojoje Žemės orbitoje. Iki tol jokia kita šalis nebuvo ginklu sunaikinusi kosminio aparato.

Tik po 22 metų kita galybė šį veiksmą pakartojo: 2007 metais Pekinas paleido raketą, sunaikinusią Kinijos orų palydovą. Nenorėdamas atsilikti, kitais metais Vašingtonas susprogdino kitą savo sugedusį palydovą.

Tada buvo galima teigti, kad kosmoso lenktynės atsinaujino. Tačiau iš NRO dokumentų darosi aišku, kad lenktynės niekada ir nebuvo nutrūkusios – juose matome, kad Kosmoso amžius susidėjo iš dviejų labais skirtingų dalių: viena ryškiai nušviečiama, vykdoma NASA, skirta visatos tyrimams; o kita – slapta, vykdoma Pentagono, kuria siekiama militarizuoti visatą. Dabar NASA šatlų nebeturi, moka Rusijai už skrydžius ir grumiasi su biudžeto problemomis. Tačiau slaptąją kosmoso programą Vašingtonas plečia – siųsdama lėktuvus į orbitą ir kuria potencialiai puolamųjų galimybių turinčius palydovus.

2001 metais komisija rekomendavo Vašingtonui „ryžtingai siekti tokių galimybių…, kad Prezidentui būtų užtikrinta galimybė dislokuoti ginklus kosmose.” Po metų Prezidentas George W. Bushas pasitraukė iš Priešraketinės gynybos sistemų ribojimo sutarties su Rusija. 2004 metais, Oro pajėgų sekretorius paskelbė dokumentą, apibendrinantį karo kosmose politiką ir pavadino ją „pranašumu kosmose,” kuris buvo apibrėžiamas kaip „laisvė atakuoti, o taip pat laisvė nuo atakų.”

Nors Prezidentas Barackas Obama pirmosios savo kadencijos pradžioje žadėjo kosmoso nemilitarizuoti, pasielgė priešingai, patvirtinęs karinių kosminių laivų paleidimą, kurie gali ir rinkti žvalgybos duomenis, ir naudojami kaip ginklų sistemas. Jau šių metų birželį gen. John E. Hyten, Oro pajėgų kosmoso komandos vadas, paskelbė pranešimą, kuriame pakartojo raginimą kurti „pajėgas, galinčias užtikrinti pranašumą kosmose.” Kaip tyčia, tuo metu aplink Žemę skriejo orbitinis bandymų aparatas, X-37B (KOP jų turi du).

Pirmą kartą paleistas 2010 metais, nepilotuojamas lėktuvas kosmose gali išbūti du metus. Nors ORO pajėgos neatskleidžia X- 37B veiklos, lėktuvo dizaino dydis, forma ir galimybės labai panašios į XX amžiaus septintojo dešimtmečio X-20 Dyna-Soar, kurį galėjo valdyti vienas pilotas ir paleisti branduolinius ginklus iš kosmoso. Vašingtono santūrumas kai kam – konkrečiai, Kinijai – kelia klausimus, ar X-20 visiškai atgimė kaip X-37B.

Birželio mėnesį Pekinas paleido nuosavą paslaptingą kosminį laivą. Jame sumontuota ilga mechaninė ranka, sakoma, kosminių šiukšlių valymui. Bet atsižvelgiant kosminių šiukšlių kiekį ir aparato (ne)manevringumą, kai kas negali atsikratyti įtarimo, kad tikrasis jo tikslas – išjungti ar sunaikinti JAV palydovus, jei kiltų konfliktas.

Aišku, kuo daugiau palydovų sukasi kosmose, tuo didesnė jų susidūrimo tikimybė, o toks incidentas galėtų būti neteisingai interpretuotas kaip ataka. Iš ~1300 aktyvių palydovų, 568 yra amerikiečių – maždaug 120 iš jų yra kariniai ar žvalgybos – daugiau nei dvigubai turi Kinija ir Rusija drauge.

Orbitinės katastrofos alternatyva, žinoma, galėtų būti orbitinė diplomatija. Nors 1967-ųjų metų Kosmoso sutartis draudžia masinio naikinimo ginklų dislokaciją orbitoje ar kosmose, įprastinė ginkluotė joje neaptariama. 1979-ųjų Mėnulio sutarimas draudžia Žemės palydovo ir kitų dangaus kūnų militarizavimą, bet nei JAV, nei Rusija, nei Kinija, nei kuri nors kita šalis jos neratifikavo.

2008 metais Kinija ir Rusija pasiūlė susitarti ir tokius ginklus uždrausti. Praėjusį gruodį JTO Generalinė asamblėja jų pasiūlymo versiją pagaliau priėmė. JAV, teigdamos, kad susitarimas ydingas ir jo laikymosi neįmanoma patikrinti, jam pasipriešino.

Neprisijungus Vašingtonui, kitos šalys irgi nerodo entuziazmo. Kitos karinius palydovus orbitoje turinčios šalys, tokios, kaip Indija ar Izraelis, siekdamos apsaugoti savo kosminę nuosavybę, gali irgi pradėti tirti savo gynybinius ir puolamuosius pajėgumus.

Nors Donaldas Trumpas per savo rinkimų kompaniją apie kosmosą kalbėjo nedaug, tačiau nurodė planus karinių pajėgumų stiprinimo planus, puikiausiai galinčius apimti ir kosmosą. Bet jam teks atsakyti į esminį klausimą: ar žmonijai geriau kosminiai laukiniai vakarai, ar tvarka, kad ir kokia netobula ji būtų?

James Bamford
foreignpolicy.com