Gali būti, kad dėl vandens Marse džiaugėmės per anksti - į upelių vagas panašius griovelius galėjo sukelti ir kiti reiškiniai

Neseniai paskelbto tyrimo autoriai teigia, kad juostos gali susidaryti tiesiog sproginėjant dujų burbulams po kopų paviršiumi. Skaitmeniniais modeliais parodyta, kad apšviestiems šlaitams patekus į šešėlį, dėl temperatūros pokyčių pakinta ir šlaito stabilumas.

Tada gali susidaryti situacija, kad ką tik stabilus buvęs šlaitas tampa nebestabilus ir ima byrėti. Byrėjimas vystosi kaip nuošliauža ir suformuoja siaurą ilgą išgraužą.

Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Geoscience“.

Senais laikais, kai Marse buvo atmosfera, jame buvo ir skysto vandens. Dabar keli mokslininkai iškėlė hipotezę, kad maždaug prieš 3 milijardus metų šiauriniame planetos vandenyne galėjo kilti didžiulė cunamio banga. Ją sukelti galėjo asteroido smūgis.

Cunamis išliejo vandenyną iš krantų ir jo pakraščiuose suformavo gruoblėtas paviršiaus struktūras, vadinamas „pirštų atspaudais“. Hipotezę patvirtina skaitmeniniai modeliai, tačiau vandens egzistavimas Marse prieš vos tris milijardus metų yra labai netikėtas rezultatas. Tyrimo rezultatai publikuojami „Journal of Geophysical Research“.

Kur dingo atmosfera?

Marsas kadaise turėjo gerokai tankesnę atmosferą, nei dabar, bet vėliau ją prarado. Kaip? Galimi du atsakymai: arba ji išlėkė į kosmosą, arba buvo užrakinta uolienose. Naujausi zondo MAVEN atlikti viršutinių Marso atmosferos sluoksnių stebėjimai rodo, kad pirmas procesas dominavo.

Argono izotopų santykio duomenys rodo, kad bent 65 proc. Marso atmosferos išlėkė į kosmosą. Pabėgimo metu argono atomai galėjo sąveikauti su įvairiais jonais ir taip pat pabėgti, bet tokiu atveju daug dažniau pabėga lengvesni, o ne sunkesni izotopai. Taigi žinodami izotopų santykį, galime įvertinti, kiek atmosferos pabėgo į kosmosą.

Likę 35 proc. galėjo pranykti uolienose, bet galėjo irgi pabėgti lauk iš planetos. Tyrimo rezultatai publikuojami „Science“.

Marso orai

Kovo pabaigoje JAV vyko 48-oji Mėnulio ir planetų mokslo konferencija. Vienas iš įdomesnių joje pristatytų rezultatų – nauji duomenys apie Marso oro sąlygas. Tarp jų išskirtinai atrodo „Curiosity“ daryta Marso debesų nuotrauka. Iš viso „Curiosity“ jau nufilmavo daugiau nei 500 valandų Marso dangaus pokyčių.

Debesys, matomi dabar, susiformuoja, kai Marsas nutolsta toliausiai nuo Saulės; artėjant prie žvaigždės, debesys pranyksta ir užleidžia vietą dulkių audroms. Debesis sudaro vandens ledas. Jų išsidėstymas rodo, kad juos valdo gravitacijos banga – virpesys atmosferoje, kylantis dėl to, kad gravitacija bando atstatyti debesis į pusiausvirą padėtį, iš kurios juos galimai išvedė šiluminiai efektai. Patikrinti tokiai hipotezei reikėtų detalesnių stebėjimų ir atmosferos tyrimų.