Tai buvo tikrai baugus įvykis: ugnies liežuvis, kurtinantis triukšmas ir vėliau galingas sprogimas - kas per velniava dėjosi Sibiro gilumoje?

Paradoksalu: nors informacijos apie incidentą surinkta išties daug, vieningai nesutariama, kas tądien atsitiko Sibiro platybėse.

Gali būti, kad Žemė susidūrė su kometa.

Įmanoma, jog taigoje nukrito geležinis meteoritas.

O gal Rusijos gilumoje avariją patyrė tarpžvaigždinis būtybių iš kitų pasaulių laivas?

Arba buvo įvykdytas grandiozinis, bet slaptas mokslinis eksperimentas...

Kol nėra aiškaus, faktine medžiaga pagrįsto atsakymo, bet kuri lakios žmogaus vaizduotės pagimdyta versija, net pati fantastiškiausia, yra tikėtina.

Tą lemtingą ankstyvą birželio rytą

Taigi 1908-ųjų vaiskų birželio 30-osios rytą, apie 7 val. vietos laiku ir pusiaunaktį pagal Grinvičą, Vidurio Sibiro gyventojai tapo neįprasto ir bauginančio reiškinio liudininkais: maždaug iš pietryčių į šiaurės vakarus, paskui save palikdamas įspūdingą dūmų šleifą, šaižiai švilpdamas, traškėdamas ir dundėdamas, šiek tiek į horizontą pasvirusia trajektorija aukštai danguje didžiuliu greičiu skriejo už Saulę kelis kartus ryškesnis ugnies kamuolys.

Objekto švytėjimas buvo toks stiprus, jog neprisidengus akių į jį žiūrėti buvo neįmanoma.

Pasak reiškinio stebėtojų, netrukus horizonto link nutolęs plazmos kamuolys staiga išsipūtė, dangų akimirkai užliejo akinanti šviesa ir pasigirdo kurtinantis pokštelėjimas – 7 val. 14 min. Tunguskos kūno kelionė skliautu baigėsi galingu sprogimu virš žmonių negyvenamos taigos, Akmenuotosios Tunguskos intakų Kimčos ir Chušmos tarpupio rajone.

Arčiausiai katastrofos epicentro atsidūrė už 70 km į pietryčius įsikūrusi Vanavaros gyvenvietė, kurios gyventojai išvydo visą šiaurinį skliautą sekundei apėmusį blykstelėjimą, lyg vienu metu būtų sužibę tūkstančiai žaibų.

„Dangus tarytum perskilo, ir jame aukštai virš miško užsiplieskė liepsna, apėmusi visą šiaurinį skliautą. Tuo metu man pasidarė taip karšta, lyg būtų užsidegę drabužiai. Parkritau nuo žemės drebėjimo“, – vėliau tyrinėtojams pasakojo Vanavaros gyventojas S. B. Semionovas.

Kiti liudininkai patvirtino, jog toje pusėje, kur nušvito dangus, iki pat aukštybių iškilo ugnies stulpas, žemė ėmė drebėti taip, kad išties buvo sunku išsilaikyti ant kojų, į veidus tvoskė įkaitusio oro gūsis, o atsiritusi smūginė karščio banga vieną vyriškį net nusviedė nuo trobos stogo.

Langų stiklai pažiro, kaukė šunys, blaškėsi naminiai gyvuliai, žmones apėmė panika.

Viskas nurimo tik po kelių minučių ir dar kurį laiką tolumoje dusliai griaudėjo...

Įvykio masteliai – sunkiai įsivaizduojami

Katastrofos mastas ir pasekmės – pribloškiančios. Sprogimas, kurio energija prilygo dviem tūkstančiams Hirošimos atominių bombų, buvo matomas už 700 km, o garsas girdimas už 1200 km.

Per sprogimą išsiskyręs karštis 300 km² plote akimirksniu sukėlė gaisrą, kurį tuojau pat „užpūtė“ maždaug 320 km/s greičiu pasklidusi smūginė oro banga (tiesa, gaisrai vėliau atsinaujino nedideliuose atskiruose židiniuose).

Ji išguldė mišką daugiau nei 30 km spinduliu aplink epicentrą (bendras išvartų plotas siekia 2150 km², o tai yra didesnė teritorija už Londono ar Vašingtono miestą!).

Kol išsikvėpė, sprogimo sukeltas oro gūsis Žemės rutulį apėjo du kartus ir buvo užfiksuotas Kopenhagoje, Zagrebe, Vašingtone, Potsdame, Londone, Džakartoje, Tokijuje, kituose pasaulio miestuose.

Tunguskos kūno sprogimo sužadinti požeminiai smūgiai taip pat buvo juntami labai toli. Pagal Irkutsko meteorologinės observatorijos, įsikūrusios 900 km nuo Vanavaros, seismometrų parodymus, 5 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas katastrofos vietoje prasidėjo 7 val. 15 min. vietos laiku ir tęsėsi dvi minutes.

Seisminiai virpesiai taip pat buvo užregistruoti Taškente, Slucke, Tbilisyje, Vokietijos mieste Jenoje. Be to, praėjus maždaug 5 min. po sprogimo ta pati observatorija Irkutske užfiksavo Žemės magnetinio lauko sutrikimus, kurie truko apie 4 valandas.