Kodėl net mokslininkai pradėjo ieškoti ateivių? (Video)

Nors ir pakankamai jaunas astrobiologijos mokslas įgauna vis didesnę svarbą, mat žmoniją vis dažniau domina žinios apie tai, kas gi dedasi kitose mūsų galaktikos planetose – pradedant marsaeigio nuotykiais ir baigianti egzoplanetų paieška bei spekuliacijomis apie jų tinkamumą gyvybei.

Dauguma mūsų, ko gero, slapta tikisi, kad netolimoje ateityje mokslininkams pagaliau pavyks pastebėti nežemiškos gyvybės formos pėdsakus už Žemės ribų.

Tai bus tikrai didingas momentas – tiek mokslui, tiek žmonijos savivokai ir savivertei.

Deja, kol kas mokslininkai nėra pastebėję nė menkiausio nežemiškos gyvybės pėdsako ir gali būti, kad tokia gyvybė net neegzistuoja.

Laimei, net ir blogiausiu atveju, pastangos padėtos ieškant gyvybės kosmoso platybėse nebus bergždžios – nes vien pats procesas atneša daug naudos visuomenei. Kokias naudas, paklausite?

Kokia nauda iš NSO paieškų

Pirma, astrobiologija tai daugelį disciplinų jungiantis mokslas.

Bandant pastebėti bent kokius gyvybės ženklus kitose planetose ar jų palydovuose, mokslininkams tenka pasitelkti astronomijos, biologijos, geologijos ir planetų mokslo žinias.

Todėl pasirinkus astrobiologo kelią nereikėtų tikėtis lengvos duonos – mat teks išmanyti kelias gan sudėtingas mokslo sritis.

Šioje mokslo srityje skirtingų disciplinų atstovai turi tampriai bendradarbiauti ir tai yra labai naudingas požymis, sugrąžinantis prie mokslo ištakų, kai tokie žymūs genijai, kaip Niutonas ar Paskalis buvo labai plataus akiračio mokslininkai.

Galbūt tai yra viena iš sąlygų tikrai reikšmingiems atradimams atlikti, kurie šiandien nėra įmanomi dėl to, kad ypač siaurų specializacijų mokslininkai sunkiai supranta, ką tyrinėja jo kolega gretimoje laboratorijoje.

Kaip ūkininkai užsiima sėjomaina, kad žemė „nepailstų“ nuo vis tų pačių javų, taip ir moksle mainymasis idėjomis padeda atsirasti netikėtoms įžvalgoms.

Tad vien jau tai galėtų būti laikoma pakankamu astrobiologų pasiekimu, net jei ir nepavyks surasti nežemiškos gyvybės.

Išties tokių gyvybės formų paieškos prasideda mūsų planetoje, ekstremaliausiuose jos kampeliuose –dykumose, karštose žemės gelmių versmėse, ugnikalniuose ar pačiose šalčiausiose kalnų viršūnėse.

Visose šiose vietose sąlygos gyvybei iš pirmo žvilgsnio yra absoliučiai netinkamos ar net mirtinos, tačiau mokslininkams net ir atšiauriausiose sąlygose randa organizmų, sugebėjusių prisitaikyti ir išgyventi.

Žvalgosi į Marsą

Pradėję namuose, astrobiologai nukreipia žvilgsnį į rausvas Marso dykumas ir po jų paviršiumi slypinčius atradimus, tada dar toliau – į Saulės sistemos dujinių milžinių palydovus, kuriuose sąlygos gyvybei taip pat atrodo ne tokios jau atšiaurios.

Galiausiai, astrobiologai imasi tyrinėti patį sudėtingiausią savo mokslo objektą – egzoplanetas, besisukančias už dešimčių ar šimtų šviesmečių.

Iš tų vietų net šviesa keliauja metų metais, o žmogus su dabartinėmis kosminių laivų technologijomis iki artimiausios žvaigždės turėtų skristi apie tūkstantį metų.

Šioje srityje astrobiologams visai nelengva – nes egzoplanetų tiesiogiai net negalime stebėti teleskopais.

Apie tokių dangaus kūnų egzistavimą sužinome stebėdami žvaigždžių apie kurias sukasi šios tolimos planetos, šviesį – tad ką jau kalbėti apie egzoplanetų paviršiuje egzistuojančių sąlygų tyrinėjimą.

Todėl mokslininkams tenka padėti į šalį visus įmanomus mokslinius prietaisus bei įrenginius ir pasitelkti nepavedantį įrankį – vaizduotę, kuri kaip niekas kitas treniruoja žmogaus intelektą.

Be tiesioginių intelektualinių naudų, kurias dėl astrobiologijos įgauna mokslas, yra ir filosofiniai aspektai, atsirandantys visuomenės sąmonėje, kai žmonija pradeda galvoti ir dairytis kiek tolėliau savo kiemo.

Kitaip tariant kosmoso tyrinėjimas sudaro sąlygas mums visiems pamatyti save „šiek tiek“ platesnėje perspektyvoje – nors akimirkai atsitraukti nuo smulkmeniškų lokalių socialinių ir politinių problemų, ar bent jau pažiūrėti į jas iš toliau ar kitu kampu.

Atrodytų po tiek šimtmečių kraujo liejimo turėtume būti išmokę tam tikras pamokas, tačiau ir vėl žmoniją kamuoja nelygybė, religinis fanatizmas, ksenofobija. Galbūt žvilgsnis į išorę ar iš kosminės perspektyvos gali įpūsti nors šiek tiek bendrumo ir noro bendradarbiauti.

Dar tik prasidėjus kosmoso amžiui, JAV ambasadorius prie Jungtinių Tautų Adlai‘us Stevensonas sakė, kad „jau niekada nebegalėsime likti susikivirčijusių tautų būriu baisios kosmoso didybės akivaizdoje“.

Deja, praėjo beveik pusė amžiaus, o ši ištarmė vis dar nėra tapusi savaime suprantama daugelyje šalių. Todėl astrobiologijos mokslo populiarumas gali tapti paskata ir padėti nešti šį požiūrį vis platesniam ratui žmonių.

Iš tiesų, tik išsiuntę zondus ar erdvėlaivius tyrinėti tolimesnes Saulės sistemos vietas, galime pradėti piešti aiškesnį kosminį kontekstą, kuriame egzistuoja mūsų planeta ir gyvybė joje.

Be to, astrobiologijos tyrimai taip pat atskleidžia naujų niuansų apie Saulės sistemos, mūsų planetos bei gyvybės evoliuciją ir vystymąsi.

Kitais žodžiais tariant, astrobiologija šiandien priverčia mokslininkus pamatyti „visą paveikslą“, o ne tik jo dalis – Didįjį sprogimą, cheminių elementų atsiradimą, žvaigždžių, planetų, galaktikų formavimąsi, gyvybės atsiradimą ir jos vystymąsi nuo paprastų mikroorganizmų iki pat žmogaus, kuris šiandien pats užsiima kibernetinių „gyvybės formų“ kūryba.

Prūsijos tyrinėtojas ir keliautojas Aleksandras von Humboldtas yra kažkada pasakęs, kad „pavojingiausia pasaulėžiūra yra tų žmonių, kurie patys nėra matę pasaulio“. Šiuo aforizmu Humboldtas norėjo pabrėžti kelionių svarbą žmogaus akiračio plėtimui.

Panašiai ir astrobiologijos mokslo intelektualinės kelionės, nors vis dar dažniau vykstančios mokslininkų ir besidominčių sritimi žmonių vaizduotėse, taip pat plečia visos žmonijos akiratį.

Ko gero, tik gebėjimas matyti platesnę perspektyvą išgelbės tiek žmoniją, tiek planetą nuo katastrofos.