Ką jaučia žmogus vaikščiodamas kosmose, kaip pasikeičia jo kūnas ir daugelis tikrai nustebs, kokia akimirka iš astronauto gyvenimo yra pati įsimintiniausia

Jis su savo identišku broliu dvyniu Marku Kelly‘u, kuris irgi yra astronautas, dalyvavo tyrime – buvo tirtas skrydžių į kosmosą poveikis genetikai. Markas buvo Žemėje, o Scottas – kosmose, taigi jie buvo puikūs subjektai kognityvinei analizei.

Neseniai jis išleido memuarus „Endurance: A Year in Space, a Lifetime of Discovery“.

S. Kelly pasakoja apie savo gyvenimą, nelengvą vaikystę su alkoholiku tėvu ir didžiulę svajonę tapti astronautu, rašoma theverge.com.

Knygoje taip pat parašyti ir keli keisti astronautų ritualai. Pavyzdžiui, prieš pakildami „Sojuz“ iš Kazachstano, jie turėjo visą kūną nusivalyti dezinfekcinėmis servetėlėmis, kad atsikratytų visų bakterijų.

Dar keistesnis ritualas yra nusišlapinti ant autobuso, vežančio astronautus į pakilimo aikštelę, dešinio galinio rato. Ši tradicija gyvuoja nuo tada, kai tą patį padarė Jurijus Gagarinas 1961 metais prieš istorinį pirmąjį žmogaus skrydį į kosmosą. J. Gagarinas nusišlapino ir grįžo gyvas atgal, tad nuo to laiko šis keistas ritualas tapo savotišku astronautų ritualu. Beje, moterys astronautės daro tą patį, tačiau jos šlapimą atsiveža buteliuke.

Pateikiame interviu su astronautu S. Kelly, kuris buvo publikuotas leidinyje theguardian.com.

– Koks psichologinis ir fizinis poveikis jaučiamas, grįžus į Žemę?

– Fiziškai jaučiamas sustingimas, tinsta kojos, paberia, pykina. Kosmose netenkama nemažai kraujo. Grįžus jis labai greitai atsistato, bet neatsistato raudonieji kraujo kūneliai, kurių netekai, tam prireikia kelių mėnesių. Dėl to jaučiamas silpnumas. Prireikia šešių–aštuonių mėnesių, kad atsigautum.

Taip pat yra pakitimų, kurių nejauti – sumažėjęs kaulų tankis, sumažėjusi raumenų masė, struktūriniai akių pokyčiai.

Radiacijos poveikis genetiniu lygiu – nežinau, koks jis bus. Psichologinis poveikis, bent jau man, yra dėl skirtumo – metus laiko būni tokioje aplinkoje, kuri kontroliuojama, kur tau sakoma, kada ir ką daryti, o paskui grįžti ir čia nebėra tokios struktūros, tai tikrai sudėtinga.

– Ar žinote, kokie svarbiausių jūsų ir brolio tyrimo aspektai? Ar jus informavo apie kokius nors rezultatus?

– Iš esmės tai genetinis tyrimas, bet tuo pačiu ir kognityvinis. Tyrimas tebevyksta. Trunka nuo trejų iki penkerių metų, tad kol kas dar nežinome tyrimo išvadų.

Vienintelis kol kas žinomas įdomus dalykas, kad mano telomerai – atkarpos, kuris yra chromosomų galuose ir kurios nuo streso ir su amžiumi trumpėja – dabar yra ilgesni už Marko. Mokslininkai tikėjosi priešingo rezultato, turint omenyje sudėtingas sąlygas TKS, radiacijos poveikį ir t. t. Aš esu šešiomis minutėmis jaunesnis už Marką, bet, kaip sakė Einsteinas, po metų kosmose grįžau šešiomis minutėmis ir 13 milisekundžių jaunesnis.

– Sakykite, ar nesunku būti atskirtam nuo žmonių? Mėnesių mėnesius būnate su keliais žmonėmis. Ar tai jums nėra kančia?

– Bendraujame elektroniniais laiškais, galima paskambinti, domėtis naujienomis. Viena vertus, žinai, kas vyksta Žemėje, bet kadangi joje nesi, jautiesi truputį atskirtas. Pamatai iš kitokios perspektyvos mūsų planetą, kuri yra labai graži oazė Saulės sistemoje, bet tuo pačiu turi daug iššūkių, sunkumų – aplinkosauga, daug karų, konfliktų, vargų.

– Kaip manote, ar yra kokia riba, kiek žmonės fiziškai ir psichiškai pajėgus išbūti kosmose?

– Manau, tai priklauso nuo to, ką jie veikia, ką jie turi veikti, grįžę iš kosmoso. Jei galėtum rinktis, tikriausiai gyventum kosmose metų metus. Jei skrendi į Marsą, manau, tai įgyvendinama. Žmonės praleidžia kosmose metų metus, žinoma, jie norės grįžti ten, kur veikia sunkio jėga. Galbūt kosminiame laive galėtų būti vieta su dirbtine sunkio jėga. Skrendant į Marsą ir atgal dirbtinės sunkio jėgos nereikia, bet jei kada norėtume skristi į Saturno mėnulius, tikriausiai reikėtų.

– Ką jautėte vaikščiodamas kosmose?

– Tai gana keistas jausmas. Tikiuosi, kad skaitydami tą knygos skyrių žmonės pasijus lyg vaikščiotų kosmose. Sakyčiau, tai dvejopas smagumas. Smagu, kol vaikštai, tai primena važinėjimą karusele. Kitas smagumas, kai jau viskas baigta.

– Vienoje iš ankstesnių misijų kosmonautas išėjęs į kosmosą atitrūko. Kas būtų nutikę, jei jis nebūtų laimingai kritęs ant antenos ir atšokęs nuo jos atgal?

– Tiesą sakant, jis būtų miręs – arba dėl didėjančio anglies dvideginio kiekio, arba mažėjant deguonies. Kai pirmą kartą išėjau į kosmosą, stengiausi kuo mažiau apie tai galvoti.

– Kokie sudėtingiausi jūsų pirmo išėjimo į kosmosą momentai?

– Jau prieš išėjimą į kosmosą kelias savaites ruošiesi, skaitai. Išbūti su tais neįtikėtinai sudėtingais kostiumais ištisas 12 valandų – iš anksto kelias valandas, paskui aštuonias valandas jau išėjus į atvirą kosmosą. Kostiumai puikūs, bet varžo judesius, yra sunkūs. Niekaip iki galo nesuprantu, kodėl tai vadinama vaikščiojimu kosmose – iš tiesų tu tiesiog ropoji, laikydamasis rankomis, kiekvieną sekundę dirbi, kažką taisai. Pasivaikščiojimu to nepavadinsi.

– Jei galėtumėte pakarotinai išgyventi kokią nors akimirką iš astronauto gyvenimo. Kokia ji būtų?

– Grįžimas iš kosmoso po metų. Kvapas, kurį pajunti, atsidarius „Sojuz“ liukui. Negaliu įsivaizduoti puikesnio jausmo.